Lukšių gyventojams broliui ir sesei J. V. ir L. V. praėjusią savaitę vos neteko atsisveikinti su gimtaisiais namais. Rugsėjo 1-ąją jie būtų sutikę ne savo mokykloje, o atplėšti nuo gimtojo miestelio ir draugų, apgyvendinti jiems svetimuose Baltrušiuose.

 

 

Žinodami, kad penktadienį jų atvažiuoja išsivežti Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojai, brolis ir sesuo pasislėpė. Nors daug kas bandė jiems prisiskambinti,
vaikai atsiliepinėjo tik vienai mokytojai, kuri buvimo vietos neišdavė.

Šioje istorijoje, sukunkuliavusioje prieš pat Rugsėjo 1-ąją, prireikė ir rajono mero įsikišimo. Jis liepė problemos sprendimų ieškoti kitais būdais, užuot prievarta gabenus vaikus toli nuo juos tiek metų supusios aplinkos.

Lukšių mokyklos bendruomenė pasibaisėjo sužinojusi, kad Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos penktadienį išveš šios mokyklos auklėtinius, kurie išsigandę pasislėpė. „Teisiškai žiūrint, toks elgesys atrodo tvarkingai, visus teisinius įgaliojimus Vaiko teisių apsaugos skyriaus darbuotojos turi. Mamai mirus, tuose namuose neliko žmogaus, kuris mažamečiams galėtų būti globėju. Vis dėlto mergaitei jau yra 16 metų ir jai jau dabar vietoje globos galima paskirti rūpybą. Jos broliui 16 metų sukaks žiemą. Taigi iš esmės reikėtų „pratempti“ šį laiką ir vaikai galėtų likti gyventi namuose, ko jie ir nori“,- pasakojo Lukšių  V. Grybo gimnazijos mokytojas, rajono tarybos narys Antanas Burkšaitis.

Mokyklai kreipusis į Vaiko teisių apsaugos skyrių, šis atsisakė eiti į bet kokias derybas. Mokyklos rūpesčio motyvus išsiaiškino visai nesunkiai: „Jums rūpi tik jūsų krepšeliai.“ Tuo tarpu mokyklos bendruomenė klausia, ar pačios specialistės, gali padėjusios ranką ant biblijos, patvirtinti, kad žiūrėdamos į vaikus nemato tik biurokratinių formalumų ir nenori papildyti Baltrušiuose esančios Ilonos Leleivienės šeimynos?

Į vaikų maldavimą palikti juos gyventi Lukšiuose specialistės atsakė lakoniškai: „Nuo jūsų čia niekas nepriklauso.“ Į derybas leidžiamasi nebuvo ir vaikai, norėdami išvengti sprendimo įsigaliojimo, pasislėpė.

A. Burkšaitis paskambino rajono merui Juozui Bertašiui ir paprašė, kad jis įsikištų į šį reikalą, kurį vaikai, mokykla ir Vaiko teisių apsaugos skyrius tapo nepajėgūs išspręsti. Meras buvo kategoriškas: „Vaikai negali būti ištremti į svetimą mokyklą, iš savo namų. Jei šiems vaikams yra linkima laimės, jie turi likti ten, kur gyveno. Neleiskime neapgalvotiems sprendimams paimti viršų. Mes negalime toleruoti sprendimų, kurie priimami, nes kažkas nori kažką padaryti. Ir visiems noriu pasakyti, kad vaikų tose klasėse Lukšiuose netrūksta. Todėl nereikia manyti, kad mokykla suinteresuota pasilikti vaikus, kad išsaugotų komplektus.“

Penktadienį iš ryto Vaiko teisių apsaugos skyriaus vadovė Rūta Lebedžinskienė buvo priversta atvykti į Lukšius ir vietoj planuoto vaikų išvežimo, prisėsti prie bendro stalo su Lukšių seniūnu Vidu Cikana, gimnazijos direktore Nijole Šapoliene, vaikais ir draugiškai tartis dėl tolesnio jų likimo.

R. Lebedžinskienė šios istorijos akcentus dėliojo kitaip ir prašė šios istorijos neviešinti. „Nenoriu, kad rašytumėte šia tema. Tikrai ne dėl mūsų, o dėl vaikų. Supraskite, mums labai rūpi jų likimas, vaikai yra be galo jautrūs ir itin skausmingai reaguoja į šiuos reikalus. Dabar mes priėmėme vaikams ir mokyklai palankų sprendimą, taigi viskas išsisprendė. Juos globos Lekėčiuose esanti šeimyna, vaikai galės lankyti savo mokyklą Lukšiuose. Nors Baltrušiuose jie būtų gavę visai kitos kokybės globą. Lekėčiuose gyvena daugiau specialiųjų poreikių turintys vaikai, o Baltrušiuose – jie ir teises išsilaiko, ir vaiko vidiniu pasauliu rūpinamasi. Lukšiečiai vaikai juk gudrūs, tai mes jiems ir rinkome atitinkamai, kad būtų geriau. Kaip niekuo kitu, jais mes rūpinomės, patikėkite. Jie ir patys buvo sutikę važiuoti į Baltrušius, bet dabar jau vėl kitaip šneka. Žinote, nesuprasi, tie vaikai su vienais vienaip, su kitais kitaip kalba. Dabar jie sutiko važiuoti į Lekėčius, akys suspindo, taigi tegul bus taip. Susitarėme, kad paliksime galimybę savaitę gyventi senuosiuose namuose ir lankyti mokyklą Lukšiuose, tačiau savaitgaliais jie privalės grįžti pas globėją į Lekėčius“,- pasakojo R. Lebedžinskienė.

Paklausta, ar nuo šešiolikos metų vaikai galės gyventi namuose, atskirai nuo globėjos, nes tokią teisę jie turi, R. Lebedžinskienė pažadėjo ne iš karto. „Galėtų, bet mes privalome atsižvelgti į tai, kokie ten yra namai. Ten gyvena vaikų sesuo, kurią pačią reikia stebėti, ji augina du vaikus. Tad ar galės brolis su seserimi grįžti, nežinau.“ Galiausiai Vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja sutiko, kad vaikams pageidaujant, toks sprendimas bus galimas.