„Man labai labai nepasisekė...“- sako 24 metų vaikinas, alkoholio pirmąkart paragavęs su motinos pienu, pabuvęs kalėjime, o šiandien bandantis lipti iš duobės, kurioje gimė, kurią kasė pats sau. Didžiausias siekis – niekada negerti.

 

 

Perėjęs visą degradavimo kelią vaikinas, nepavartodamas nei vieno keiksmažodžio, pasakoja apie praeitį. Atsivertimas neįtikėtinas visiems, kas jį pažinojo: dar vasarą jis važiavo dviračiu, sudraskytu, mėlynių nusėtu, neatpažįstamai išpurtusiu veidu, girtas vingiuodamas per visą kelią. Rūbai buvo purvini, sudraskyti. Tokių gatvėse matome daug, nuo tokių žmonės atsitraukia. Šiandien tas pats vaikinas – tvarkingas, gražiai apsirengęs, švarus, niekuo nesiskiriantis nuo kitų savo bendraamžių, sėdi tarp mūsų ir pasakoja apie savo gyvenimą, viską, ką patyrė – nuo dugno, kaip šiandien jis keičiasi, iš visų jėgų kabindamasis į gyvenimą. O šį „prieš ir po“ skiria tiek nedaug – trys mėnesiai.

Jis labai nenorėjo atsiverti laikraščiui, juo labiau būti aprašytas, nes „praėjo dar labai nedaug laiko“. Kasdienė kova su savimi ir pokyčiai dar be galo trapūs, už nugaros – nuolatinis pavojus „atkristi“. Tai perėję supras. Mes labai prašėme jo su mumis pabendrauti, pažadėjome, kad neskelbsime pavardės, tačiau jis vis tiek abejojo. Mes tikime, kad ši istorija gali įkvėpti, tačiau jis abejojo, ar taip gali būti.  

„Savo istoriją pradėčiau pasakoti nuo to laiko, kai būdamas šešiolikos, nebaigęs septynių klasių išėjau iš mokyklos ir pradėjau banditauti. Po kelis litus užsidirbdavau eidamas per žmones. Aišku, tuos gautus pinigus su draugais  prabaliavodavom....“,- pasakoja vaikinas ir neužsimena, kad nuo vaikystės matė girtaujančius tėvus, kad nebuvo kam juo, mažu, pasirūpinti. „Ar nekaltinu tėvų? Iš pradžių, bet paskui pamąsčiau, o kodėl mano brolis tokiu keliu nenuėjo, juk jis gyveno tame pat kambaryje, tą patį maistą valgė? Dabar aš nieko nekaltinu, nes pats pasirinkau tokį gyvenimo kelią...“- atsakė vaikinas, kuriam šiandien didžiausią palaikymą teikia užsienyje gyvenantis brolis ir močiutė, pas kurią važiuoja, kai namuose mato daug geriančių. „Tėvai gal norėtų palaikyti, bet jiems patiems trukdo alkoholis“,- teigė vaikinas.

 „Trūko pinigų, išvykau į Angliją. Man labai labai nepasisekė... Pačią pirmą dieną praradau pasą, pačią pirmą naktį išsimiegojau policijoje... Mėtydamas skrajutes per dieną sukardavau po dvidešimt kilometrų ir daugiau. Neturėjau ko valgyti. Eidavome į parduotuvę, pirkdavome makaronų, vogdavome dešreles. Būdavo ir tokių momentų. Narkotikai, prie kurių aš nepripratau, nes jie man nepatiko, išgertuvės. Naktį, jei nenori gauti lupti, turėdavai bėgti ir miegoti lauke... Po šešių mėnesių tokio gyvenimo bemėtydamas skrajutes radau 350 svarų. Apsidžiaugiau be galo. Jie padėjo man iš ten pabėgti. Šiaip ne taip, nemokėdamas kalbos, susiradau ambasadą, pasidariau laikiną pasą, grįžau į Lietuvą. Aišku, nebuvo taip lengva, pažįstamas, per kurį aš čia papuoliau, sunkiai išleido... Grįžęs dar turėjau kažkiek pinigų, tačiau visus juos pragėriau, prasidėjo visokios kvailystės, chuliganizmai, kol toks gyvenimo būdas atvedė iki kalėjimo. O tenai jau linksma nebuvo...“- prisiminė vaikinas, kuris ten patyrė tikrą košmarą.

Jis nenori prisiminti pataisos namų ir apie juos kalbėti. Papasakoti viską, kas ten dedasi – psichologiškai per sunku. „ Užtenka pasakyti tiek, kad pataisos namuose yra baisu... Pareigūnai nekreipia dėmesio, jie patys „išsikalinėja“ iš tų kalinių. Pamato, kuris žemesnis, vadinamas jų žargonu „gaidys“, ar dar kažkas, tai ir skriaudžia. Ten nenubėgsi, nepasiskųsi mamai. Jei prie mano akių žmogų užmušė už sriubos bliūdelį... Rumunas buvo... Jį nuvarė, tuo žargonu kalbant, į „gaidyną“, iš kurio jisai negalėdavo ateit prie bachurų stalo valgyt. Vienąsyk atėjo, pasėmė sriubos blūdelį, susipylė į saują ir padėjo tą bliūdelį atgal ant stalo. Parėjo į baraką... Tris valandas jį spardė, daužė... Ten labai baisu.

Aštuonis mėnesius labai labai stipriai vargau iš tikrųjų. Po šešių penkiolika atsikeli ir visą dieną būni ant kojų. Jų žargonu kalbant, „ant slidžių“. Vaikščioji arba koridoriuj, arba lauke. Tau negalima niekur įeit. Pasiskųsti niekam tikrai nepasiskųsi. Tik dešimtą valandą, nuskambėjus skambučiui, pareini, išsimiegi, ryte vėl išeini. Vierchatūra būna sekcijoj, guli ant lovų.

Po aštuonių mėnesių persirašiau į pirmą lokalinį sektorių. Ten visi būna griežto kalėjimo sąlygom, gyvena savo gyvenimą, tų paniatkių yra, bet žymiai mažiau. Aš labai norėjau ten.  

Dėl maisto visi važiuoja į Lukiškes, kiti net kojas buvo pradėję laužytis, kad galėtų išvažiuoti į Lukiškes. Maisto labai mažai, kuriems atsiunčia pinigų, pragyvena. Pusryčiams batono gabaliukas, sviesto gabaliukas ir košės du šaukštai. Ateina sveriantys 110 kg, išeina sverdami 60 kg. Kurie turi daug pinigų, tie eina prie vierchatūros, jie gaminasi sau maistą. Net patys nesigamina, dūcheliai jiems tai daro“,- prisiminė vaikinas.

„Išėjau iš pataisos namų, labai labai sunku buvo. Tikėjausi... Tėvams ir per laiškus rašiau, kad jau tikrai negersiu išėjęs ir... kai grįžau namo, pamačiau, visi aplinkui girti laukia, kas žliumbia, kas ką, kas vartosi ir taip toliau. Labai labai skaudu pasidarė. Ir ką aš veiksiu? Jei jie girti, tai reikia ir man gert... Taip ir prasidėjo: vieną butelį, antrą... Gėriau beveik dvi savaites, kol atvažiavo brolis ir pasakė: jei neišsipagiriosi ir toliau gersi, aš tau niekada gyvenime nepadėsiu. Brolis davė savaitę išsipagirioti.

Tą dieną bandžiau negert, vakare prasidėjo baltoji karštinė, ėmė beveik vaidentis, atsirado didelis noras kažkam keršyt, kad papuoliau į tą lagerį, kad kažkas kažkada blogo padarė, bet tuo pat metu šovė mintis, kad reikia važiuoti į ligoninę. Nuo tada esu visiškai blaivus.

Aš dėkingas broliui. Išėjęs iš lagerio, nieko neturėjau, vien tik jis sutvarkė viską, pradžią padarė. Labai laukiu, kad atvažiuotų į svečius, suprantu ir jį – smagu, brolis blaivus. Anksčiau atvykdavo, tai apsikeikiam, aišku, aš girtas ten šaukdavau, kaukdavau... Blaiviam gyvenimas šviesesnis, viskas daug smagiau.

Mano didžiausias noras išlikti blaiviu žmogumi. Tai svarbiausia dabar mano gyvenime – atsilaikyti visą tą laiką, nes pajutau tikrą gyvenimą. Dabar ir žmonės visai kitaip bendrauja.

Turiu daug draugų iš anoniminių alkoholikų grupės. Mes susikeitę numeriais, jei šautų į galvą kokių minčių išgert, tai vieni kitiems pasiskambinam, pasikalbame, nuraminame vieni kitus. Matau, kaip keičiasi žmonių gyvenimai. Su kokiomis puikiomis mašinomis atvažiuoja į susitikimus... o kažkada tai iš konteinerių valgė... Matau, kokie pokyčiai vyksta... Noriu pasiekti tokį tikslą, kaip ir jie. Turiu labai stiprią ligą“,- apgailestavo vaikinas.

Aišku, alkoholikai to tikrai nesupras, jiems dabar gal pavydas kažkoks, nes mato, kad namuose remontus pasidaręs, visada apsirengęs, pinigų turiu, o tie pijokėliai neturi, iš kur jie gaus?.. Jie iš pradžių laukė, kada aš suklysiu, kada eisiu su jais gert: „Gal išgersi, gal kodas atsirišo?“. Dabar atpranta, gal atsibodo? Neturiu su jais bendros kalbos, mato, kad pas juos neinu. Jei turiu laisvesnio laiko, pas kaimyną užsuku, kažką kartu padirbam, paplepam... Gal ir smagu su jais pabendrauti, juokauja labai, bet iki tam tikrų ribų, kol nepergeria, o paskui prasideda grasiojimaisi visokie, tą patį per tą patį pasakoja, per vieną vakarą išgirsti vieno įvykio kiek versijų... Labai norėčiau, kad jie nuvažiuotų į anoniminius alkoholikus, bet kol patys nenori, nepriversi...

Įsimintiniausia gyvenimo akimirka? Nei nežinau iš tikrųjų... Gal Anglijoje prie dangoraižių buvome visi išsipagirioję, nuėjome prie didžiojo rato... Buvo labai smagi diena, keliavome daug tąsyk, pamatėme... Visus Londono parkus apvaikščiojom.

Galvodavau anksčiau ne kartą, jei negerčiau, būtų kitoks gyvenimas... Bet nežinau, gal paskatinimų neturėjau, gal nebuvau tam subrendęs...

„Buvau bandičiukas. Visi mano draugai buvo vyresni, jie rūkydavo, gerdavo, su tais draugais ir nuklydau iš gero kelio į blogą. Pradėjau rūkyti labai jaunas, gal kokių septynerių metų, susisukdavome iš dėžių cigaretes ir taip rūkėme. Prisimenant mokyklinius metus, tai nelabai į tuos mokslus ir eidavau... Palei ežerą pakurdavom laužą vietoje to, kad sėdėtume pamokose. Iš tikro, kai aš užsispirdavau, mokydavausi normaliai, tačiau tai trukdavo labai neilgai – kokias dvi-tris savaites, o paskui – vėl prie ežero. Maloniausias prisiminimas iš mokyklos – polkų ir valso šokimo konkursas... Gavau apdovanojimą „Už netikėtumą“. Buvo smagiausias renginys. Kažkaip labai jaudinausi. Kai į salę įėjau, tai širdis kulnuose atsidūrė. Visi draugai gale atsisėdę rėkauja, o aš čia, varge, ateinu šokt polkos ir valso. Spaudimo gavau didelio.

Prisimenu ir kelionę į Palūšę šeštoje klasėje. Iš vakaro prisipirkome pilnas kuprines alkoholio. Po to nuo kalno kas lipo, kas ritosi, buvo visko. Viso net neišgėrėme, paslėpėme po namukais. Iš tikrųjų, tąsyk man labai patiko, už tai esu dėkingas auklėtojai, nes ji man tą kelionę suorganizavo. Tik dabar, pradėjęs naują gyvenimą, aš jai turėjau galimybę atsidėkoti“,- pasakė vaikinas.