Galime pradėti nuo devynių minučių

Šiandien, birželio 1-ąją, galime džiaugtis ne tik pirmąja kalendorine vasaros diena, nors orai lepino ir gegužę, bet taip pat minime Tarptautinę vaikų gynimo dieną. Be to, sekmadienį ir Tėvo diena.
 
Vaikai... Tai gyvenimo prasmė, grožis, stebuklas ir ateitis. Žinoma, šiuolaikiniai vaikai kitokie, mažiau patogūs, aktyvesni ir visokie -esni, bet nemanau, kad reikia specialių dienų, kad atkreiptume dėmesį, jog vaikai privalo jaustis saugūs, mylimi, reikalingi, kad jie turi teisę į ugdymą ir sveikatos apsaugą. Kad jie turi teisę laisvai reikšti mintis ir būti svarbūs. Jie neturi būti mušami, žeminami, įžeidinėjami. Jie turi teisę augti su savo tėvais ir jaustis laimingi. Kiekvieną dieną. Tiesiog taip paprastai ir besąlygiškai, tačiau...
 
Štai ir Tarptautinė vaikų gynimo diena, pirmą kartą paminėta 1950-aisiais, yra ne kas kitas, o priminimas visuomenei apie būtinybę saugoti ir gerbti vaikų teises. Atkreipėte dėmesį? Tai priminimas visuomenei. Ne vaikams. Tai mums – skubantiems, lekiantiems ir nespėjantiems. Tai mums, kartais nerandantiems laiko ir paskendusiems kasdienybėje, o kartais už jų skriaudimą ar net nužudymą laukiantiems teismo verdikto. Deja, taip yra, tad tikriausiai visgi reikia dienų, atkreipiančių visuomenės dėmesį. Kaip ir visuomenės dėmesys laikas nuo laiko atkreipiamas skaudžiais įvykiais, paženklintais suluošinimais bei vaikų netektimis... Ir už viso to vėl stovime mes, suaugusieji. Ir vėl gaila, net gėda... Tad gal stabtelkime? Bent šiandien.

Trumpai pasidalinsiu „9 minučių pokalbiai su vaiku“ patarimais, kuriais elektroninėje erdvėje pasidalijo dukrytės darželio auklėtoja. Ir dalinuosi ne todėl, kad jausčiausi kompetentinga mokyti kitus tėvus, bet, rodos, tik 9 minutės, o, sako, jos gali tiek daug...

Pirmiausiai raginama pasikalbėti su vaiku bei nuoširdžiai domėtis, kas vyksta jo gyvenime už namų ribų, bei nepamiršti pasakoti, kuo gyvename mes patys.

„Padėkite telefoną į šalį, palaikykite akių kontaktą ir skirkite bent 9 minutes pokalbiui. Tai stiprina tarpusavio ryšį ir skatina vaikus kalbėtis su tėvais net ir pačiais jautriausiais klausimais“, – sako specialistai.

Atrodo, siaubas – tik tiek laiko galime skirti savo vaikui? Na, bet nors tiek – trys minutės ryte, trys po pamokų ar darželio ir trys prieš miegą. Rytas. Patariama pasisveikinti, paklausti, kaip miegojo, papasakoti, ką veiksime dieną, priminti vaikui jo dienos planus bei pasidžiaugti, kad laukia graži diena. Po pamokų ar darželio paklausti, kaip praėjo diena, vengiant „kaip sekėsi?“, o užduodant konkrečius klausimus, pažaisti žaidimą, kai pasakai tris šiandien įvykusius dalykus, iš kurių vienas teisingas, o kiti išgalvoti, pradedant žaisti suaugusiems, ir papasakoti apie savo dieną. Ir paskutinės trys minutės prieš miegą, kai vaiką reikėtų pagirti už paprastus bei elementarius dalykus, kad ir už batų pasidėjimą į vietą, padėkoti bei pasakyti, kad mylime... Viskas. Norintys gali pabandyti, kaip ir užduoti sau klausimą, kiek produktyvaus laiko praleidžiame su savo atžalomis. Tenka pripažinti, kad, ko gero, nepakankamai... Bet galime pradėti nuo tų devynių minučių.

Artėjantis savaitgalis skirtas ir Tėvams. Taip jau yra, kad Tėvo diena nublanksta prieš Motinos, kaip ir tėvo vaidmuo, deja, mano manymu, blanksta lyginant su motinos vaidmeniu. Bet sveikinsime, apkabinsime, dėkosime ar uždegsime žvakelę ant kapo. Tad norėtųsi palinkėti, kad tėvai būtų atrama, pavyzdys, paguoda, užuovėja vaikams. Kad jie išlaikytų tikrą tėvo autoritetą ir pasistengtų, kad vaikai iš tikrųjų jaustųsi laimingi. Ne tik Vaikų gynimo, bet ir kiekvieną dieną, ne tik viešumoje, bet ir už uždarų namų durų, nes tų suluošintų, skriaudžiamų, nemylimų vaikų nemažėja. O gaila. Ir skirkime laiko bendravimui. Paprastam, elementariam. Pabūkime su artimaisiais daugiau nei devynias minutes. Kartais tie artimiausieji taip greitai išeina, kad nespėji pasakyti tai, kas svarbiausia. Tada, rodos, užtektų dar nors vienos minutės drauge... Todėl džiaukimės ir, kol galime, neskaičiuokime laiko, praleisto nei su tėvais, nei su vaikais, nei su kitais artimaisiais.

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 40 (8929)

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Miškasodis: kiek tai prasminga ir reikalinga?

klausimelis 04 23Rimas iš Gelgaudiškio:

Nemažai esu medžių per gyvenimą pasodinęs, nors ne miškininkystėje dirbu. Esu gelgaudiškietis, todėl rūpi Gelgaudiškio miško likimas. Mačiau, kaip žūsta miškas. Bet toks gyvenimas. Mums gal ir atrodė, kad reikėjo anksčiau sergančius medžius pjauti. Faktas, kad yra išnykę didžiuliai miško plotai, bet tam yra specialistai. Nuomonės gelgaudiškiečių išsiskyrė: vieni šaukia, kodėl mišką išpjovė, bet jau miškas buvo miręs. 

klausimelis 04 23 2

Danutė iš Gelgaudiškio:

Džiaugiuosi, kad vyko miškasodžio akcija. Nesu anksčiau dalyvavusi ir medžių ne itin daug pasodinusi. Dėl miškų kirtimo išties daug nuomonių, yra prieštaraujančių plyniems miško kirtimams. Manau, jeigu jau medžius kokios kirvarpos graužia, būtina šalinti, bet po to reikia ir atsodinti. Dalyvavau, nes man rūpi, kad vaikai ir proanūkiai turėtų kur žemuogių ar grybų pasirinkti, augtų kuo sveikesnėje aplinkoje.


BlueYellow-baneris
 
TKV sakiai350
sms
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.