Rodos, neseniai gyvenome šventinėmis nuotaikomis, o nejučia prabėgo pirmasis metų mėnuo. Galvoju, kokiomis mintimis su skaitytojais pasidalinti šįkart, nes nuo paskutinio mano žodžio šioje skiltyje praėjo nemažai laiko, įvyko įvairių susitikimų, pokalbių. Vieni malonesni, kiti mažiau, tačiau tokia darbo kasdienybė.

Kad ir trumpai, visgi norisi pasvarstyti apie politinius viražus ir juose besisukančius veikėjus. Galbūt tą norą inspiravo tai, kad pastaruoju metu vyko net dviejų partijų, konservatorių ir socialdemokratų, susirinkimai, kuriuose dalyvauti buvo pakviesti ir spaudos atstovai. Tai ne naujiena, nes šių partijų susirinkimai daugiau mažiau atviri (tiesa, socialdemokratų susirinkimams besibaigiant keletą kartų esame išprašyti, motyvuota, kad reikia aptarti reikalus ne prie spaudos). Priešinga situacija su kitomis partijomis. „Valstiečių“ durys spaudai užvertos – esame ir visiškai išprašyti iš susirinkimo, yra buvę, kad apie įvykusį posėdį sužinome iš socialinių tinklų nuotrupų. Panašiai ir su Darbo partija. Kai pirmininkė buvo Dinara Gudaitienė, esame dalyvavę keliuose susirinkimuose, dabar šios partijos vairą laiko Ričardas Lekavičius, tačiau apie tai, kad jis tapo pirmininku, sužinojome tik iš socialinių tinklų. Žinoma, kiekvieno teisė, kiek jis nori būti atviras, nors partija ir ne uždara sekta, beje, tas atvirumas prieš rinkimus kažkaip prasimuša...
 
Tačiau kiek atviri, nuoširdūs tose partijose besisukantys politikai? Kad apskritai konservatoriai ir socialdemokratai nėra dideli draugai, anokia paslaptis. Tačiau mūsų rajone jie koalicijoje dirba dabar, buvo ir prieš tai (nepilną kadenciją). Kartais galima iš įvairių detalių suprasti, kad nors jie kartu, kai kurie nejaučia didelių simpatijų vieni kitiems. Kita vertus, tai tik mano įžvalga, o ir politika ne ta vieta, kur draugų ieškoma. Bet užkliuvo man socialdemokratų lyderio Dariaus Jakavičiaus viena mintis viename protokole, kur jis sako manąs esą Jurgita Savickienė (partietė, su kuria jam tapus pirmininku nesibaigia įvairūs nesutarimai, ją siūlyta išmesti iš partijos) priklausė tam tikrai buvusio pirmininko (juo buvo Viktoras Lebedžinskas) asmenų grupei, kurie „D. Jakavičiaus užnugaryje kartu su konservatoriais veikė prieš jį“. Ir svarstau, ar vicemeras vis dar jaučia tą veikimą prieš, ar jau nebe, juk dirbti tenka kartu. Beje, praėjusį penktadienį vykusiame socialdemokratų skyriaus šventiniame renginyje „tos grupės nariai“ nedalyvavo ir tai kelia tam tikrų minčių...  Ar viskas tarp bičiuliais save vadinančių partiečių gerai? O gal tikrai partijoje yra dvi stovyklos, negalinčios sueiti krūvon? O kiek nuoširdus prieš rinkėjus socialdemokratas Romas Pukinskas, tą pačią dieną vykusiame posėdyje esą dėl ligos nedalyvavęs, bet buvęs šventiniame renginyje?

Beje, ši partija bene antrą kartą demonstruoja pavyzdį ir į renginį kviečia ne tik partiečius, bet ir kitų partijų atstovus. Ir vėl svarstau, kiek tie kiti politikai sveikindami oponentus yra nuoširdūs. Kiek nuoširdžiai, tarkim, „valstietis“ Tomas Skaizgirys džiaugiasi socialdemokratais arba kaip tokiame susitikime jaučiasi konservatorių lyderis Edgaras Pilypaitis, keliskart patrauktas per dantį ir dėmesio sulaukęs net Arūno Danieliaus čestuškoje?  

Ir konservatorių gretose yra pozicija, ir opozicija. Nereikia būti orakulu, kad įžvelgtum kitokią partiečių Gintauto Lenko ar Vilhelm Haase nuomonę ar poziciją. Turbūt klausimas, kiek šie du flangai sugeba susitarti. Štai prieš konservatorių susirinkimą prieina prie manęs buvęs ilgametis partijos pirmininkas Algirdas Klimaitis ir persimetame keletu minčių apie politiką. Jis sako, jog kai esi opozicijoje (čia jau plačiąja prasme), gali šaukti, kiek nori, kalbėti garsiau ir „nešti gerokai mažesnę atsakomybę arba visai nenešti“. Kitaip, sako jis, kai esi tarp valdančiųjų, kokie dabar ir yra šios partijos politikai rajone, tada turi laikytis kukliau, santūriau, nes ir už gerus, ir už blogus sprendimus atsakomybė krenta ant tavo pečių. Tikrai taip, tačiau čia man kyla klausimas, ar dabartinis partijos pirmininkas E. Pilypaitis tikrai tas, kuris laikosi tokios pozicijos? Pavyzdžiui, ar kuklu vos ne atviru tekstu feisbuke paprašyti padėkos iš šaulių, kuriems savivaldybė davė autobusą vykti į Sausio 13-ajai skirtą renginį, nors, sako, buvo prašyta dviejų. Ar kuklu, kad ir neoficialiai paskambinti žurnalistei ir grūmoti, kad per mažai minimas spaudos puslapiuose, esą nepastebimas bei, demonstruojant stuburą, į „Draugą“ nedėti kalėdinio sveikinimo? Vėlgi, kiekvienas elgiasi pagal savo supratimą, o gal rekomendaciją. Sveikinimas – smulkmena, tačiau Lukšių seniūnas Vidas Cikana nuo administracijos per seniūnų susirinkimą gavo pylos, kad per laikraštį gyventojus pasveikino. Suprask, reikia taupyti pinigus ir daugiau nuo seniūnijų jokių sveikinimų laikraščiuose! Gal išvis jų ir administracija daugiau nedės?

Ir dar. Kiek nuoširdūs ir tikri mero pašonėje esantys žmonės?  O gal jie šalia ir į vieną dūdą pučia tik todėl, kad šiuo metu tokios jo pareigos?

Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 9 (9120)

Komentarai   

#1 Nepartinis 2020-02-04 14:02
Konservatorių ir socdemų ,,draugystė" nuo 2017 m.vasaros tolygi dviem šiltoms kėdėms socdemų atstovams (biblioteka ir vicemeras)
Cituoti

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos