Trečiadienį minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Žinoma, dėl karantino ji irgi kitokia, tačiau mes negalime pamiršti sunkiai protu suvokiamo, kruvino istorijos fakto. Nesvarbu, ar karantinas, ar bėgantys metai, kurie tolina tragedijos įvykius, mes turime ir prisiminti, ir priminti.
„Holokausto liudininkų, kurie gali aktyviai dalyvauti šviečiant visuomenę apie Holokausto siaubą, lieka vis mažiau. Mirus paskutiniams įvykių amžininkams, visa atsakomybė išsaugoti visuomenės atmintį pereis jaunesnėms kartoms. Holokausto atmintis neturi tapti tik istorijos pamoka, kur svarbiausia – datos, vardai, vietos. Tai turi būti amžina žmogiškumo, moralės, vertybių pamoka, kuri turi sujaudinti ne tik protą, bet ir širdį“, – trečiadienį kalbėjo virtualios diskusijos apie Holokausto atmintį „Kai nebelieka gyvų liudininkų“ iniciatorė, viena iš dalyvių, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Šeduvos žydų memorialinio fondo vadovas Sergejus Kanovičius sakė: „ Gyvename įdomiu laiku – po dešimtmečiais trukusios tylos pagaliau galime viešai kalbėti apie Holokaustą, šviesti visuomenę, prisiminti aukas ir gelbėtojus. Kartu tai laikas, kai išeina paskutiniai gyvi liudininkai, todėl ieškome naujų formų išsaugoti jų atmintį ir perduoti ją kitiems. Turime vengti formalaus proginių dienų atsiminimo, o kurti gyvą, ryšį su praeitimi turinčią bendruomenę, kuri ne tik prisimena, bet ir atranda, mokosi, domisi, reflektuoja ne tik Holokausto reiškinį, bet ir gyvenimą iki jo ir po jo.“
Tarptautinės Holokausto aukų dienos išvakarėse Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė taip pat kvietė prisijungti prie pasaulinės akcijos #WeRemember/#MesPrisimename.
„Skatiname visuomenę, švietimo bendruomenę, politikus aktyviai dalyvauti šioje akcijoje jiems patogiausiu būdu – aplankant žydų žudynių vietas, socialiniuose tinkluose užsidedant laikiną profilio rėmelį ar dalinantis nuotrauka su užrašu #WeRemember/#MesPrisimename. Svarbu, kad mes, kaip visuomenė, parodytume, kad Holokausto aukų ir jų gelbėtojų atminimas mums yra svarbus“, – sako F. Kukliansky.
Manau, tai išties patraukli forma aktyviai socialiniais tinklais besinaudojančiam jaunimui, į kurį ir dedamos viltys dėl atminties išsaugojimo, parodyti dėmesį šiai Holokausto aukų atminimo dienai. Gaila, nes bent pro mano akis tokių užrašų praslydo tik vienas kitas. Kur kas aktyvesni čia buvo jurbarkiečiai, skelbę, kad šios dienos išvakarėse lankė rajone (ir ne tik) esančias žydų žudynių vietas, paminklus, vietas, menančias čia gyvenusius žydus, ir pagerbdami nužudytuosius padėjo simbolinį akmenuką, dalinosi nuotraukomis su užrašais #WeRemember/#MesPrisimename.
Nežinau, galbūt kažkas galėjo labiau šią akciją iškomunikuoti, paaktyvinti jaunimą, žinoma, ne būriais (nes karantinas) nužingsniuoti bent iki Batiškių, iškišti nosis iš namų, atitraukti akis ir mintis nuo kompiuterių, prie kurių ypač pastaruoju metu sėdime ypač daug. Tad būtų galimybė ne tik lauke pabūti, bet ir apie tai, kodėl ten eini, kodėl tą užrašą rankose laikai, kodėl turėtum nepamiršti skaudaus istorijos fakto, pagalvoti. Nekaltinu, jog kažkas kažko nepadarė, tik susimąsčiau, kaip tinkamai ir įdomiai pateikta žinutė į akcijas gali įtraukti įvairiausius žmones. Kaip pavyzdys – Lukšių Vinco Grybo gimnazijos iniciatyva „Žengiu už Lietuvos laisvę“, skirta Vasario 16-ajai, kurios esmė priimti iššūkį iš bičiulių, žingsniuoti, nueitus žingsnius fiksuoti, dalintis nuotraukomis ir žingsniuoti kviesti kitus. Skatinama įsiamžinti prie žymių rajono vietų, turėti lietuviškos atributikos. Kiek matau, akcijoje aktyviai dalyvauja šeimos, jaunimas. Man atrodo, išties pagirtina akcija.
Ką tuo noriu pasakyti? Kad viskas priklauso nuo mūsų. Nesvarbu, ar tai Lietuvos laisvė, ar diena, kai 1945 metais buvo išlaisvinta Aušvico (Osvencimo) koncentracijos stovykla Lenkijoje. Tai pamokos, kurias turime kartotis nuolat, tai pamatiniai dalykai, ant kurių stovi moralė, vertybės, žmogiškumas, ta pati Laisvė, kuri nėra savaime suprantama duotybė. Todėl prisiminkime patys ir priminkime jaunajai kartai, ieškokime įdomesnių formų, nes kas kitas, jei ne mes...
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 8 (9218)
Dalė iš Griškabūdžio:
