Turbūt ne tik praėjusio savaitgalio, visos savaitės, bet ir kone viso mėnesio „vinimi“ galima įvardinti „Didįjį šeimų gynimo maršą“ – nesvarbu, kurioje barikadų pusėje bebūtum, šis renginys mažai kurį palieka abejingą. Jį palaikantys, jame dalyvavę mušasi į krūtinę esantys už tradicinę šeimą (o kas prieš ją?), kiti net nežino, kodėl prie maršo jungėsi, bet reikia, nes šeima – valstybės pagrindas, gražus renginys, tai negi liksi nuošaly, dar kiti visus šiuos kritikuoja, nesupranta ar stebi ir vertina, kas yra kas.
Praėjusį savaitgalį portalai bei socialiniai tinklai mirgėjo nuo publikacijų apie maršą, o atgarsiai netyla iki šiol. Nesvarbu, kurią pusę palaikai, bet diskusijų – per akis. Įsijungė net muzikos atlikėjai, draudę šiame renginyje naudoti savo kūrinius, bet jų kurta muzika vis tiek skambėjo. Visgi kalbant apie patį maršą, ar tai ne puota bado metu, kai visa šalis vis dar karantine, kai nevyksta taip trokštami ir išsiilgti renginiai, mokiniai negrįžta į mokyklas ir galioja daugybė ribojimų? Bet šiam renginiui, tarsi pritaikant kitokias taisykles ir standartus, rinktis Vingio parke buvo galima... Ir žmonės plūdo į parką (tikrai gerokai viršijant numatytą dalyvių limitą), būriavosi, klausėsi kalbų ir dainų, o kaukės ar kažkokie atstumai liko užmaršty. Kita vertus, kaip neseniai per nuotolinį susitikimą kalbėjo buvęs ministras Aurelijus Veryga, visuomenė jau taip atbuko ir pervargo, kad nebegirdi reikalavimų. O gal ir nenori girdėti? Juk maršu norėta ne ko kito, o spjūvio dabartinei valdžiai. Tad jeigu jau spjauti, tai iš esmės. Ir ne tik valdžiai, bet ir likusiai visuomenės daliai. Suprask, vieni geresni už kitus, vieni jau pabudo ir keliasi, o kiti dar miega.
Reikalavimai irgi buvo ne tik apie Stambulo konvenciją, Partnerystės įstatymo projektą, bet reikalauta iš pareigų atšaukti ministres Dobrovolską, Armonaitę bei ministrą Dulkį, LRT generalinę direktorę, netestuoti vaikų ir t.t. Apie Orlausko „bajerius“ ir retoriką nekalbėsiu. Marše nedalyvavau, bet šiuolaikinės technologijos suteikia galimybę nuomonę susidaryti ir per nuotolį. Kai ant dalyvių krūtinės puikuojasi marškinėliai su užrašais „jokios tolerancijos“, vertinimų kaip ir nereikia... O lyginti šį renginį su Baltijos keliu nelabai liežuvis apsiverčia... Bet tokių palyginimų būta ne vieno.
Visuomenė išjudinta neblogai. Vieni piktinasi, politologai vertina, piešia maršo dalyvių portretus, žurnalistai atlieka tyrimus, jau planuojamos naujos akcijos ir pan. Jau vien Prezidento pasirodymas marše ko vertas! Tiesa, ne gyvai – buvo parodytas įrašas su sveikinimu Tarptautinės šeimos dienos proga. Visgi išpūsti akis jo dalyvavimas čia privertė ne vieną. Iškart pasipylė vertinimai, o ką išties norėjo pasakyti šalies vadovas? Nors esą sveikinimas skirtas visoms šeimoms, bet ar tai nebuvo kreipimasis į renginio dalyvius? Dažnas jo kalboje girdėjo, ką norėjo – vieni sako, kad galima įžvelgti, jog jis pritaria Partnerystės įstatymui, kiti galvoja, kad pratina visuomenę ir šis įstatymo projektas bus vetuotas, dar kiti svarsto, kad tiesiog bandoma užmegzti dialogą su abiem pusėm, tik kažin pavyks... Specialistai sako, jog aišku, kad niekas neaišku, bet iškart po Prezidento pasirodymo kontraversiškai vertinamame renginyje pasipylė dalijimaisi su grotažyme #nemanoprezidentas, buvo tokių, kurie atsiprašė, jog rinkimuose agitavo balsuoti būtent už jį, nes kas jau kas, bet pasirodymas šiame renginyje pramušė pasitikėjimo ir tikėjimo juo dugną. Tiesa, greta to socialiniuose tinkluose radosi ir šūkiai „Lietuvoje tilpsime visi“, tad bent man atrodo, kad ne tik kad neartėjama dialogo ar sutarimo link, bet atotrūkis tarp skirtingas pažiūras turinčių pusių tik didėja, Lietuva susipriešinusi dar labiau, o neapykantos kalba ir netolerancija gilėja. Deja...
Visgi kaip sugebame susipriešinti ir nepakęsti, taip sugebame ir susitelkti. Unikali tauta esame. Kalbu ne apie susitelkusius maršo dalyvius, bet apie per šalį besiritančią geltonąją bangą, skirtą grupei „The Roop“ „Eurovizijoje“ palaikyti. Tad šiuo metu pasidžiaukime nors tuo ir pažiūrėkime, o kaip Lietuvai seksis finale. Pabūkime vieningi. Visi.
Gintarė Martinaitienė
Laikraštis „Draugas“ Nr. 37 (9247)
Arūnė iš Griškabūdžio:
