Korona, karantinas, Covid – vieni dažniausiai šiomis dienomis girdimų žodžių. Neeilinė situacija vienus gąsdina, kiti į tai moja ranka, dar kiti demonstruoja atsakingą požiūrį ir inicijuoja įvairiausias paramas. Būtent ant eilinių žmonių sąmoningumo, manau, ir laikosi šiandieniniai valstybės pamatai.

Rodos, neseniai gyvenome šventinėmis nuotaikomis, o nejučia prabėgo pirmasis metų mėnuo. Galvoju, kokiomis mintimis su skaitytojais pasidalinti šįkart, nes nuo paskutinio mano žodžio šioje skiltyje praėjo nemažai laiko, įvyko įvairių susitikimų, pokalbių. Vieni malonesni, kiti mažiau, tačiau tokia darbo kasdienybė.

Kad ir trumpai, visgi norisi pasvarstyti apie politinius viražus ir juose besisukančius veikėjus. Galbūt tą norą inspiravo tai, kad pastaruoju metu vyko net dviejų partijų, konservatorių ir socialdemokratų, susirinkimai, kuriuose dalyvauti buvo pakviesti ir spaudos atstovai. Tai ne naujiena, nes šių partijų susirinkimai daugiau mažiau atviri (tiesa, socialdemokratų susirinkimams besibaigiant keletą kartų esame išprašyti, motyvuota, kad reikia aptarti reikalus ne prie spaudos). Priešinga situacija su kitomis partijomis. „Valstiečių“ durys spaudai užvertos – esame ir visiškai išprašyti iš susirinkimo, yra buvę, kad apie įvykusį posėdį sužinome iš socialinių tinklų nuotrupų. Panašiai ir su Darbo partija. Kai pirmininkė buvo Dinara Gudaitienė, esame dalyvavę keliuose susirinkimuose, dabar šios partijos vairą laiko Ričardas Lekavičius, tačiau apie tai, kad jis tapo pirmininku, sužinojome tik iš socialinių tinklų. Žinoma, kiekvieno teisė, kiek jis nori būti atviras, nors partija ir ne uždara sekta, beje, tas atvirumas prieš rinkimus kažkaip prasimuša...

Pasirodo, šiais laikais net ir tai, kas yra etiška, suprantame ir interpretuojame savaip. Apskritai etika apibūdina moralę. Filosofijoje etiškas elgesys yra toks, kuris laikomas geru, deramu ar teisingu kito asmens arba aplinkos atžvilgiu. Tačiau kiek išies to tikro etiškumo aplink mus, o kiek tariamo? Ar tikrai visada nuoširdžiai teisūs garsiai besireiškiantys?

 

Nors praėjo šiek tiek laiko, neišeina nereaguoti į vieną paskutiniųjų „Laikraščio Valsčiaus“ redaktorės „Savaitgalių“ apie (ne)etiškus kolegas, nes ji savo mintis apie „Draugą“ viešai išdėstė, sakyčiau, diskreditavo mūsų vardą, reaguodama į vieną mūsų publikaciją. Konkrečiai ją papiktino, galimai garbę ir orumą įžeidė publikuota informacija, kurioje paskelbėme, kad Vilniaus apygardos teismas prekių ženklo „Laikraštis Valsčius“ registraciją pripažino negaliojančia. Redaktorė mano, kad paskleidėme tikrovės neatitinkančią informaciją, pažeidėme dalykinę reputaciją, todėl ji pareikalavo informaciją paneigti. Paneigimą spausdiname, kiekvienas galite susidaryti nuomonę, kiek pateikta informacija klaidinanti bei žeidžianti, tačiau publikacijoje „Prekių ženklo „Laikraštis valsčius“ registracija pripažinta negaliojančia“ nesiekėme nei įžeisti kieno nors garbę ir orumą, nei paskelbti tikrovės neatitinkančių žinių, o išdėstyti galimi neatitikimai mūsų leidinyje, mano manymu, tik detalės. Beje, apie kai kuriuos paneigtinus teiginius šiek tiek vėliau.

Savivaldybėje trūksta daugybės kriterijų, kuriais remiantis sprendimus būtų galima kreipti į vieną ar į kitą pusę. Štai, pavyzdžiui, nėra kriterijų, kuriais remiantis būtų atleidžiama arba neatleidžiama nuo žemės mokesčių, nėra kriterijų, pagal kuriuos būtų galima skirti paramą renginiams arba bent jau orientuotis, kokio dydžio ji galėtų būti. Tad taip ir yra, kad vieną kartą vienaip, kitą kitaip...

Kaip pavyzdys viename iš komiteto posėdžių buvo paminėtas atvejis, kad lapkričio 16 d. Šakiuose vykusiam festivaliui „Sielos“ iš savivaldybės prašoma 5 tūkst. eurų paramos. Palyginimui galima paminėti, kad Šakių kultūros centras, kuris 2018 m. buvo pripažintas geriausiu centru šalyje, iš savivaldybės sulaukė (tiksliau, dar tik sulauks) 1,5 tūkst. eurų premijos. Galbūt tai nepalyginami dalykai, bet akivaizdu – kai nėra patvirtintų kriterijų, gyvename iškreiptų veidrodžių karalystėje. Štai ir meras teigė norintis tarybos narių nuomonių, „kiek ir ką mes galime paremti“.