Tikriausiai būsiu nepopuliari, tačiau... Nepatinka man jau lapkritį puošiamos ir žiebiamos eglės, nepatinka tas vartotojiškumas ir vidinis nerimas, kurį jau jaučiu, ir pradedu abejoti, ar apskritai laukiu švenčių. Skamba desperatiškai, tačiau būsiu atvira – visai norėčiau užmigti ir nubusti jau po Naujų metų, kada visas šis maratonas pasibaigęs.

Išties, dar neprasidėjo net adventas, o didžiuosiuose miestuose jau žiebiamos žaliaskarės, prekybos centruose jau kuris laikas skamba kalėdinė muzika, žybsi girliandos. Bus, kas sakys, jog gražu, bent švieselės nuskaidrina niūrią kasdienybę, tokių entuziastų turiu ir savo artimųjų rate, bet pastaruoju metu mane tas skubėjimas erzina. Tikrai nenuvertinu šventėms besiruošiančių indėlio, gražių darbų ir sumanymų, apie kuriuos mūsų laikraštyje šįkart ne viena publikacija, bet aš ne apie tai.
Artėja ilgasis savaitgalis, Vėlinės, Visų Šventųjų diena – rimties laikas. Tačiau kiek pastaruoju metu mūsų erdvėje solidarumo, elementarios pagarbos vienas kitam? Viršų ima patyčios, pagieža, panieka...

Tokio visuomenės susipriešinimo, koks tvyro pastaruoju metu, nepamenu. Ir čia galima kalbėti daugeliu temų, pirštu besti į bet kurią sritį. Vienas pirmųjų, į galvą šaunančių pavyzdžių – dar rugpjūtį prie Seimo vykęs mitingas, peraugęs į riaušes. Baisu buvo stebėti, kas ten vyksta, kokiomis sąlygomis teko dirbti žurnalistams, kaip elgėsi kai kurie mitinguotojai ir kokie veikėjai apskritai ten griežė pirmaisiais smuikais.
Ko gero, nesuklysiu įvardijusi, jog pagrindiniai pastarųjų dienų baubai yra Stambulo konvencija, taip pat „AstraZenecos“ vakcinos besikratantys pedagogai ir, žinoma, parašai dėl Laisvės partijos atstovo Tomo Vytauto Raskevičiaus pašalinimo iš Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų.

Ne, nesigilinsiu nei į pačią Stambulo konvenciją, nei į Žmogaus teisių komiteto pirmininko orientaciją. Dėl konvencijos – kiekvienas lai turi savo nuomonę pagal savo supratimą ir vertybines nuostatas, nors galima paminėti, kad Lietuva šį dokumentą pasirašė 2013 m., tačiau lieka viena iš šešių Europos Sąjungos valstybių taip jo ir neratifikavusi, o bandymai šį klausimą svarstyti Seime kol kas taip ir liko bandymais.
Turbūt ne tik praėjusio savaitgalio, visos savaitės, bet ir kone viso mėnesio „vinimi“ galima įvardinti „Didįjį šeimų gynimo maršą“ – nesvarbu, kurioje barikadų pusėje bebūtum, šis renginys mažai kurį palieka abejingą. Jį palaikantys, jame dalyvavę mušasi į krūtinę esantys už tradicinę šeimą (o kas prieš ją?), kiti net nežino, kodėl prie maršo jungėsi, bet reikia, nes šeima – valstybės pagrindas, gražus renginys, tai negi liksi nuošaly, dar kiti visus šiuos kritikuoja, nesupranta ar stebi ir vertina, kas yra kas.

Praėjusį savaitgalį portalai bei socialiniai tinklai mirgėjo nuo publikacijų apie maršą, o atgarsiai  netyla iki šiol. Nesvarbu, kurią pusę palaikai, bet diskusijų – per akis. Įsijungė net muzikos atlikėjai, draudę šiame renginyje naudoti savo kūrinius, bet jų kurta muzika vis tiek skambėjo. Visgi kalbant apie patį maršą, ar tai ne puota bado metu, kai visa šalis vis dar karantine, kai nevyksta taip trokštami ir išsiilgti renginiai, mokiniai negrįžta į mokyklas ir galioja daugybė ribojimų? Bet šiam renginiui, tarsi pritaikant kitokias taisykles ir standartus, rinktis Vingio parke buvo galima... Ir žmonės plūdo į parką (tikrai gerokai viršijant numatytą dalyvių limitą), būriavosi, klausėsi kalbų ir dainų, o kaukės ar kažkokie atstumai liko užmaršty. Kita vertus, kaip neseniai per nuotolinį susitikimą kalbėjo buvęs ministras Aurelijus Veryga, visuomenė jau taip atbuko ir pervargo, kad nebegirdi reikalavimų. O gal ir nenori girdėti? Juk maršu norėta ne ko kito, o spjūvio dabartinei valdžiai. Tad jeigu jau spjauti, tai iš esmės. Ir ne tik valdžiai, bet ir likusiai visuomenės daliai. Suprask, vieni geresni už kitus, vieni jau pabudo ir keliasi, o kiti dar miega.
Trečiadienį minėta Tarptautinė Holokausto aukų atminimo diena. Žinoma, dėl karantino ji irgi kitokia, tačiau mes negalime pamiršti sunkiai protu suvokiamo, kruvino istorijos fakto. Nesvarbu, ar karantinas, ar bėgantys metai, kurie tolina tragedijos įvykius, mes turime ir prisiminti, ir priminti.

„Holokausto liudininkų, kurie gali aktyviai dalyvauti šviečiant visuomenę apie Holokausto siaubą, lieka vis mažiau. Mirus paskutiniams įvykių amžininkams, visa atsakomybė išsaugoti visuomenės atmintį pereis jaunesnėms kartoms. Holokausto atmintis neturi tapti tik istorijos pamoka, kur svarbiausia – datos, vardai, vietos. Tai turi būti amžina žmogiškumo, moralės, vertybių pamoka, kuri turi sujaudinti ne tik protą, bet ir širdį“,  – trečiadienį kalbėjo virtualios diskusijos apie Holokausto atmintį „Kai nebelieka gyvų liudininkų“ iniciatorė, viena iš dalyvių, Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.

Prenumeruok E-laikraštį!

BlueYellow-baneris

Reklama

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Mūsų draugai

 

srtfondas

200x100 banAUDRA

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2022 Visos teisės saugomos