baneris leidinys

kajeckaite monika
Nuotr. Šakietę Moniką Kajackaitę gyvenimo kelias nuvedė į Vokietiją, kur jai likimas dovanojo galimybę dirbti su garsiu architektu Thomu van den Valentyn, perdėliojusiu jos architektūrines vertybes ir išlavinusiu skonį.

Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Neseniai pasidžiaugėme šakietės Agnės Kajackaitės, dirbančios mokslinį darbą Berlyno socialinių mokslų tyrimų centre, pasiekimais. Jai Vilniuje vykusioje Baltijos šalių ekonomikos tyrėjų konferencijoje buvo įteikta Vlado Jurgučio premija. Šiandien norime pristatyti ne ką mažiau savo gyvenime pasiekusią jos seserį dvynę Moniką – Berlyno Michels Architekturbüro architektę.

M. Kajackaitei, kaip ir daugeliui, piešti patiko nuo pat mažens. Ji puikiai prisiminė, kaip vaikystėje bandydavo kopijuoti senus atvirukus, analizuodavo vaikiškų knygučių piešinius, kaip kuris personažas pavaizduotas, kaip perteiktos jo emocijos, kaip nupiešta aplinka, ir tai vėliau pritaikydavo dailės pamokose.

„Kai besimokant Šakių „Varpo“ mokykloje vieniems rūpėjo gauti geriausią pažymį klasėje, pavyzdžiui, iš lietuvių kalbos, tai man – iš dailės“, – neslėpė M. Kajackaitė, prisipažinusi, kad vaikystėje niekad nesvajojo, kuo norėtų būti užaugusi, o paklausta tiesiog atsakydavo, jog veterinare, nes močiutė dirbo šį darbą.

Noras piešti su kiekviena diena vis augo, būdama septynerių būsimoji architektė kartu su sese pradėjo lankyti Šakių meno mokyklą. Kadangi į pirmąją klasę jos buvo per jaunos, tad metus mokėsi parengiamojoje.

„Ten viskas ir prasidėjo. Galiu drąsiai sakyti, kad mano mokytojas Vytautas Kaunas buvo vienas iš tų žmonių, kuris padarė įtaką tolimesniam mano gyvenimui. Jis tikriausiai net nežino, kokia dėkinga jam esu“, – atviravo mūsų kraštietė.

Kaip paaiškėjo, į Meno mokyklą dailininkas atvyko tada, kai M. Kajackaitė mokėsi antroje ar trečioje klasėje. Pasak jos, jis priminė „ateivį su dideliais, dažais nutaškytais batais“.

„Mums ir jam reikėjo laiko vieniems kitus prisijaukinti. Supraskit, iki tol visi dirbom atsargiai, tvarkingai, kruopščiai, mažais potėpiukais, taupydami dažus. O va jis prieidavo, išsirinkdavo tavo didžiausią turimą teptuką, paimdavo vieno dažo, iškart kito ir brūkšt brūkšt per tavo nulaižytą darbą, mums, vaikams, net širdį suspausdavo. Tik palaipsniui pajutom, koks skirtumas kurti, kai savęs nevaržai. Pusės metų užteko ir mes patys namo pareidavom su dažais nutaškytais batais, išsilaisvinę, pasikrovę teigiamos energijos“, – prisiminė savo mokytoją šakietė, privačiai mokiusis pas jį akademinio piešimo.

Būtent V. Kaunas jai padėjo pasiruošti stojimui į architektūros specialybę Vilniaus Gedimino technikos universitete, kur ji baigė bakalauro ir magistro studijas. M. Kajackaitės manymu, kiekvienas žmogus turi tik jam skirtus gabumus ir nereikia savęs prievartauti, jei kažkas nesiseka – svarbu atvirai savęs paklausti, ko pats nori, ir nesilyginti su kitais, nes gal tau iš tikrųjų visai to nereikia.

„Aš visada ėjau savo keliu, todėl negaliu sakyti, kad Meno mokykla ar tai „Varpo“ mokykla buvo pradžia į mano profesiją. Tiesiog buvau su savim sąžininga. Dariau tai, kas mane domino. Nebandžiau savęs apgauti ir įtikti kitiems“, – įsitikinusi architektė, Vokietijoje pasilikusi po apsilankymo pas seserį, tuomet studijavusią Kelne.

Čia ji ilsėjosi, kvėpavo, bandė prisiminti savo tikslus, norus, siekiamybes. Tiesiog reikėjo trumpam pabėgti. Buvo tiek daug darbų, projektų ir baimė tapti robotuku, kuriuo daugelis tuo metu jau buvo tapę. Buvo atsiradusi rizika degraduoti kaip kūrėjai, nes per krūvas darbų pritrūkdavo laiko išeiti į žmones, į jų aplinką.
kajeckaite monika2
Nuotr. Berlyno Michels Architekturbüro architekte dirbanti Monika Kajackaitė išties gali didžiuotis savo  projektuotais pastatais Kelne, Diuseldorfe, Berlyne, Erfurte.

„Kelne mėgavausi tokiais dalykais, kuriais ilgai nesimėgavau: skaitymu, piešimu, ramiais pasivaikščiojimais, kalbos mokymusi, o po keturių mėnesių nusprendžiau pasilikti ilgesniam laikui, susirasti architektės darbą ir pasisemti žinių iš kitų architektūros mokyklų. Man tikrai pasisekė, kad mane priėmė garsus architektas Thomas van den Valentyn. Darbas su juo perdėliojo mano architektūrines vertybes, išlavino skonį. Tai buvo mano žinių aukso amžius“, – prisiminė mūsų kraštietė, kuriai nesuprantama, kaip tik baigę studijas jaunimas iškart atidaro savo įmones ir praranda galimybę pasimokyti iš senųjų vilkų, kurie kūrė ar vis dar kuria laikui nepavaldžią architektūrą ir nesivaiko šiuolaikinių mados tendencijų.

„Kai sulaukęs 73-ejų architektas Thomas van den Valentyn nusprendė atsitraukti ir pailsėti, aš supratau – laikas pokyčiams. Ir išvykau į Berlyną, kuris visada mane traukė kaip miestas su dešimtimis skirtingų kultūrų, kur nesijauti užsieniečiu. Mano vieno projekto vadovas, sužinojęs, kad atvykstu į Berlyną, pasiūlė prisijungti prie jo“, – pasakojo M. Kajackaitė, šiuo metu projektuojanti gyvenamuosius daugiabučius, biurus, visuomeninės paskirties pastatus.

Ji atviravo, kad kartais palygina architektūrą su matematika. Kiekvienas sklypas turi tam tikrą atsakymą, tik reikia išspręsti tinkamą lygtį, kad jį gautum. Aišku, yra architektų, kurie stato tą kažką, nes girdi tik savo ego, arba todėl, kad tuo metu vyrauja tokia ar kitokia mada.

Paklausta, ar nejaučia nostalgijos savam kraštui gyvendama toli nuo Lietuvos, šakietė neslėpė, jog buvo laikas, kai ilgėjosi Vilniaus, kuriame praleido apie aštuonerius gyvenimo metus, o dabar kartais ilgisi Kelno, kuriame gyveno beveik penkerius metus. Jos teigimu, ilgesys yra savaime suprantamas, nes šie miestai tam tikrame gyvenimo periode buvo jos namais ir kol dar neprisijaukini naujųjų namų, tai normalu, kad mintimis vis sugrįžti į senuosius.

„Mane stebina žmonių baimės atsimerkti, kažko sau pripažinti, nes jie bijo iš savo olos, kur tūnojo visą gyvenimą ir neleido sau net pagalvoti, kad gali būti kitaip, išlįsti į saulę. Mane stebina kai kurių žmonių uždarumas pasauliui. Kad jie nėra atviri naujoms mintims, išbandymams, kad jie gyvena pagal seniai kažkieno sukurtą scenarijų ir, negana to, kad niekada nė nebando sukurti savojo, bet dar stengiasi sutrukdyti ir tau. Nes kas bus, jei tau pavyks? Tada jis bus priverstas pripažinti, kad kažko neišdrįso“, – dalijosi mintimis M. Kajackaitė.

Ji prisiminė, kaip kadaise vienas pažįstamas dailininkas jai sakė, jog kai jis atsikelia ryte, galvoja, kad viskas yra įmanoma ir visa, kas atsitiks per dieną, yra teigiama. Mat kaip menininkas jis negali galvoti kitaip, nes tada negalėtų kurti.

„Aš manau, kad kiekvienas žmogus yra kūrėjas, ir todėl mums visiems reikėtų ryte atsibusti su šita mintimi“, – įsitikinusi šakietė, kurios gyvenimo kredo: „Pirmiausiai išsiaiškink su savimi. Būk sąžiningas sau.“

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos