Vyrauja negatyvi skaitytojų nuostata žiniasklaidos atžvilgiu. Piliečiai linkę teigti, jog spauda yra pernelyg negatyvi, bulvarinė ir iškreipianti realybę. Teiginys, jog žinių sklaidos priemonės į pirmą vietą iškelia pramogų pasaulio, politinio nepasitenkinimo ar krepšinio temas yra akivaizdus. Dar daugiau informaciją stengiamasi „apvilkti” į sensacingą antraštę ir faktus dėlioti taip, jog sukeltų didžiausią emocijų virtinę. Jeigu kalbant paprastai, didžiausia straipsnio pridėtinė vertė yra pasiekiama tuomet, kai jis suteikia skaitytojui didžiausią emociją. Tiesa, dažniausiai negatyvią, kadangi ji lengviau pasiekiama ir sukelia didesnį efektą negu pozityvi.

Didžiausia klaida ir nesusipratimas yra mėginti kaltinti leidėją ar televiziją, jog vyksta žmonių nuoseklus žmonių kvailinimas. Verta suprasti, kokiu pagrindu veikia žiniasklaida. Pirmaiusia, tai verslas. Televizija ar spauda uždirba ne tuomet, kai išleidžia brangių ekspertų nuomones ir pasisakymus. Daug daugiau ir dažniau medijos uždirba iš bulvarinių naujienų. Paslaptis paprasta – pop naujienos yra daug populiaresnės tarp skaitytojų ir žiūrovų, negu analitinės. Tai neša didesnę grąžą. Medijų verslo atstovai į matomiausias rubrikas ir viršelius būtinai sudės skandalingiausius įvykių aprašus. Pirkėjui tai patraukliausia, o pardavėjui pelningiausia. Galiausiai viskas remiasi į skaitytoją. Žiniasklaida yra tiesiog atspindys to, kuo domisi skaitytojas. Tą pačią akimirką, kai masės pajus poreikį kokybiškesnei žurnalistikai, leidėjai  neabejotinai prisitaikys. Antraip, tai taptų nuostolinga. Tačiau egzistuoja elitinė ar kitaip  sakant kokybiška ir patikima spauda. Ji iš dalies užpildo tą masinės leidybos nišą, kurios reikalauja intelektualus skaitytojas. Kita vertus, ši rinka yra daug mažesnė ir ne tokia pelninga, o skaitytojas dažnai turi mokėti ir sąlyginai didelę kainą už leidinį.

 
Aktuali medijų problema yra privatumo ir etikos pažeidimai. Ribos, kiek žiniasklaida gali viešinti privačių asmenų ar valstybės įslaptintą informaciją, yra nepilnai apibrėžtos. Garsiausias XXI a. skandalas – Mahometo karikatūros Danijos dienraštyje. “Jyllands-Posten” išspausdintos pašiepiantys Islamo pranašą paveiksliukai sukėlė dideles pasekmes pačiai Danijai. Tai, jog arabiškos valstybės nustojo pirkti danų prekes, o islamistai suniokojo kelias ambasadas Artimuosiuose Rytuose, buvo didelė žala šalies ekonomikai ir tarptautinei politikai. Leidinio redakcija savo poelgį grindė spaudos laisve. Tačiau, kas yra spaudos laisvė šiuo atveju? O gi paprasčiausia verslo laisvė bet kokiomis priemonėmis pritraukti pirkėją. Dienraštis pažeidė tam tikras etiškumo taisykles ir pasiekė tai, jog laikraštį dabar žino beveik visa tarptautinė bendruomenė. Puikus leidinio pasiekimas, tačiau kieno sąskaita? Ne mažiau žalos valstybės interesui daro ir politinių sprendimų viešinimas ar nuolatinis ir atviras politikų užgauliojimas.  Primityvus ir nuolat pasikartojantis valstybininkų šmeižtas dėl kiekvieno menkniekio galiausiai virsta tokiu rezultatu, kuomet viešoji nuomonė ir pasitikėjimas politinėmis institucijomis pasiekia pasitikėjimo žemumas, o realus ir ilgalaikius sprendimus atspindintis politikos įvertinimas pasimeta tarp vienadienių brutalaus ir pritempinėjamo šmeižto.

Skaitytojui, kuris dar turėjo bent kiek vilties, jog populiarioji žiniasklaida yra objektyvi ir nereakcinga, norėčiau padėti suprasti, jog medijos yra toks pat ‘normalus’ verslas kaip ir kiti. Informacijos leidėjų savininkai yra suinteresuoti gauti maksimalią grąžą – ekonominę ar politinę (žmonės, kurie Lietuvoje naudojasi žiniasklaida saviem tikslam pasiekti verti kitos temos). Privatumo ir etikos reikalavimai realiai neveikia – tai jog, vienas žurnalistas už dezinformaciją gaus tik etikos nuobaudą yra pernelyg maža sankcija.