Jauna sintautietė užkariavo vietnamiečių širdis

baneris leidinys

rita vietname
Nuotr. Sintautietė Rita Rasimaitė per du su trupučiu mėnesio iš Vietnamo šiaurės į pietus numynė 3 tūkst. 600 kilometrų.

Asta Saulė ŠULSKYTĖ

Ar galite įsivaizduoti jauną merginą, vieną keliaujančią dviračiu per Vietnamą? Tikriausiai sunkiai. Kai kuriems tokia avantiūra atrodo iš viso neįmanoma. Tačiau susitikus su sintautiete Rita Rasimaite – labai drąsia ir nebijančia iššūkių mergina – pagaliau suvoki, kad visai realu per du su trupučiu mėnesio numinti 3 tūkst. 600 kilometrų.

vietnamas3vietnamas4
Nuotr. Išsipildė dar viena sintautietės svajonė – dalyvauti vietnamiečių vestuvėse. Rita Rasimaitė stovi kairėje. Keliaujant per Vietnamą merginai pasitaikė galimybė ir pačiai žuvį pasigauti.


Pasak Ritos, kelionė dviračiu per Vietnamą nebuvo iš anksto planuota. Tačiau paaiškėjo, jog pamatyti šį kraštą 27-erių metų mergina svajojo nuo mokyklos suolo. Namuose virš jos rašomojo stalo kabėjo plakatas – besišypsanti moteris su vietnamietiška kepure stovi ryžių lauke. Ir kaip po to netikėti, kad jei sykį paleidi norą į Visatą, tai jis kažkada būtinai išsipildys. Tik tam turi ateiti laikas. Šiuo savo pasakojimu ji tikisi įkvėpti ir kitus žmones pasiryžti mesti sau iššūkį ir, išėjus iš savo komforto zonos, išbandyti kažką naujo.

Pati Rita sako, kad generalinė repeticija kelionei dviračiu per Vietnamą buvo jos kelionė pėsčiomis į Camino de Santiago. Tai visiems krikščionims gerai žinomas piligriminis Šv. Jokūbo kelias į Kompostelos Santjago katedrą Ispanijoje kur, manoma, yra palaidotas apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas nuo Viduramžių ir jam jau daugiau kaip tūkstantis metų. Prieš trejus metus sintautietė per 1,5 mėnesio nužygiavo juo ne 800, o 1 tūkst. 200 kilometrų.

„Kai pasakiau, kad esu pasiryžusi viena per Ispaniją pėsčiomis nueiti 800 kilometrų, visi galvojo, kad aš pablūdau. Pasigirdo visokių spėlionių, kad įstojau į sektą, kad grįžusi pradėsiu ir mėsos nevalgyti, – prisiminė drąsi mergina, tuomet paslapčia pramokusi ispanų kalbą ir nė už ką neatsisakiusi savo planų. – Tais metais šį piligriminį kelią gal 3 tūkst. žmonių praėjo. Ten viskas taip paprasta, kaip dukart du, nereikėjo nė žemėlapio, nes visur kelias nužymėtas geltonomis rodyklėmis. O jei netyčia ir nuklystum į šoną, vietiniai gyventojai tuoj parodytų, kur tau reikia pasukti.“

Vėl į kelionę išvykti Londone nekilnojamo turto agente dirbusią sintautietę paskatino po Jungtinės Karalystės pasitraukimo iš Europos Sąjungos sustojęs verslas. Be to, ji jau buvo sutaupiusi šiek tiek pinigų po kelionės į Camino de Santiago. Pirmiausiai ji aplankė savo tailandietę draugę, su kuria susipažino piligriminiame žygyje. Su septynių kilogramų kuprinyte ant pečių ji apkeliavo visą Tailandą ir prisipažino, jog ši šalis patiko labiau nei tikėjosi. Paskutinę savaitę prieš išskrendant į Vietnamą, ji rado keliautojų grupėje skelbimą, jog viena mergina, nuvažiavusi 2 tūkst. kilometrų iš Saigono į Hanojų, parduoda savo dviratį.

vietnamas2
„Pagalvojau, kas yra tie 2 tūkst. kilometrų dviračiu, jei nuėjau 1 tūkst. 200 kilometrų pėsčiomis. Turiu trijų mėnesių vizą, pamėginsiu“, – pasakojo Rita, juo labiau, kad kelionės iš anksto neplanavo.

Atvykusi į Hanojų ir apsigyvenusi svečių namuose, mergina iš pradžių dar nesuvokė, kokiam žygiui pasiryžo. Visi žmonės, kuriems ji atskleidė savo planą vienai keliauti dviračiu per Vietnamą, negalėjo patikėti Ritos drąsa.  Pasiklausinėjusi, kad labai graži šios šalies šiaurinė dalis, nusprendė pirmiau ten pasižvalgyti. Ir ji mums parodė žemėlapį su žvaigždutėmis nužymėtu maršrutu.

„O čia, kur žvaigždutės baigiasi, pavogė mano telefoną. Ten labai populiarios vagystės, kai iš nugaros privažiuoja su motociklu ir iš rankų išplėšia telefoną. Trys sekundės ir net nepajutau, kaip likau be telefono, – atviravo keliauninkė, tada dar nė nesapnavusi, kad kita vagystė padarys ją žinomą visame Vietname. – Gerai, kad turėjau draudimą, tai susimokėjau 50 svarų ir gavau naują. Galėjau savo kelionę tęsti toliau.“

Vietnamo šiaurė merginą sužavėjo savo žaluma, nuostabiais kalnais ir įspūdingais debesimis. Atrodė, kad papuolė į tokią vietą, kur susijungia žemė ir dangus. Nieko nėra nuostabesnio, kaip saulei tekant stebėti kalnuose besisklaidantį rūką. Čia ji sutiko daug gerų ir draugiškų žmonių, kurie jai padėjo surasti maisto, nakvynę ar servisą dviračio taisymui. Čia teko paragauti daug neįprastų egzotiškų valgių su žuvimi, tradicinės makaronų sriubos ir net delikateso – šunienos, kuri savo skoniu labai priminė jautieną.

„Visada galvojau, kad dviračiu važiuoti nėra sunku, bet kai ant bagažo užsidedi didžiulę kuprinę ir mini į kalną, tai paaiškėja, kad ne taip jau ir lengva. Ypač lietui lyjant, kai peršlampi iki paskutinio siūlo, kai nežinai, kur surasi nakvynę ir valgio, kai pradedi abejoti savo jėgomis ir verki iš nevilties, svarstydama, kodėl į tai įsivėliau, – prisiminė savo patirtas emocijas Rita. – O pabudusi kitą rytą matai – saulė šviečia, nuotaika gera, ir vėl sėdi ant dviračio, ir vėl mini toliau, vėl džiaugiesi sutiktais besišypsančiais žmonėmis, jų draugišku „Hello“ ir be galo gražia gamta. Aš apie tai taip ilgai svajojau...“

vietnamas
Nuotr. Keliauninkė savo akimis įsitikino, kad ryžiai, be kurių neįsivaizduojamas nė vienas vietnamiečių valgis, sodinami vandenyje.

Pasak merginos, Vietname viskas labai pigu: nakvynę būdavo galima susirasti už penkis eurus ir dar su nepaprastu vaizdu pro langą, už dubenėlį sriubos pusryčiams sumokėdavo po 70 centų. Jos dienos biudžetas būdavo ne didesnis nei 10 eurų. Be to, vietiniai dažnai pakviesdavo pavakarieniauti. Jiems su keliauninke lietuvaite pabendrauti buvo įdomu, tad pokalbiai užsitęsdavo iki vėlumos.

Įpusėjus kelionei prie Ritos prisijungė Tailande sutiktas prancūzas Corentin, kurį vadino tiesiog Coco. Jie kartu dviračiais nukeliavo iki Saigono. Iš čia Rita planavo išskristi į Balį (Indonezija), kur turėjo susitikti su savo krikšto mama ir kartu atšvęsti jos gimtadienį.

Būtent Saigone ir nutiko tas įvykis, išgarsinęs lietuvaitę keliauninkę visoje Vietnamo žiniasklaidoje ir internetinėje erdvėje. Tad ne veltui sakoma, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera.

„Jau pirmąją naktį Saigone pavogė mano dviratį. Kai ryte pamačiau, kad stovi tik vienas dviratis, iš karto supratau, kas nutiko. Visa nutirpau ir pradėjau verkti, taip buvau prie jo prisirišusi, – prisiminė mergina. – Tada ir parašiau graudų postą į vieną iš Facebook grupių Saigon Expat, kurios nare buvau. Žmonės pradėjo dalintis mano postu ir siųsti palaikančias žinutes. Su manimi susisiekė didžiausio ir populiariausio Vietnamo laikraščio „Tuoi tri“ žurnalistė ir paklausė, ar galėtų paviešinti šią istoriją. Kodėl gi ne – pagalvojau. Gal tai padės policijai surasti mano dviratį? Tada sukruto ir kitų laikraščių žurnalistai. Mano istoriją žinojo visas Vietnamas. Žmonės netgi siūlė nupirkti man naują dviratį, tačiau aš atsisakiau.“

Ir įvyko stebuklas. Vos spėjusi nuskristi į Balį, Rita gavo daugybę sveikinimų, kad policija surado jos dviratį. Deja, jo iki šiol taip ir nepavyko atsiimti, nes po pusės metų, vasario mėnesį, grįždama iš Naujosios Zelandijos, Rita pataikė tiesiai į Naujųjų metų sutiktuves, kai visos įstaigos užsidaro mažiausiai dviem savaitėms. Va čia tai žmonės švenčia! Iš Vietnamo mergina grįžo į Lietuvą be savo dviračio, todėl dabar svarsto, kas būtų pigiau, ar parsisiųsti senąjį, ar tiesiog įsigyti naują. Mat ji taip pamėgo minti pedalus, kad šią vasarą planuoja dviračiu apvažiuoti aplink Lietuvą. Be to, visai neseniai sulaukė ir netikėto lietuvių dviratininkų kvietimo – pasivažinėti Himalajų kalnais Indijoje. Atrodo, Ritos laukia dar ne viena kelionė ir ne vienas ekstremalus nuotykis.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Paieška

 

pazvelk1

sms

jungiantys tiltai

Klausimas - atsakymas

lt_ukis

Vartotojo meniu

f_drg

Videoreportažų archyvas

 

 
 

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos