Rudeninis liūdesys

Šiuo metų laiku, kai ryte žadintuvas skamba tamsoje, o vakaras užklumpa dar neišėjus iš darbo, vis dažniau kalbama apie blogą nuotaiką, nuovargį ar nesibaigiantį liūdesį. Darganotas, apsiniaukęs, lietingas, šaltas oras daugeliui žmonių sukelia nuotaikos sutrikimus. Tampame liūdnesni, abejingesni, niekas nedomina, prarandame džiaugsmo pojūtį, atidedame susitikimus su artimais žmonėmis, nebedomina teatro, kino repertuarai, jaučiamės išvargę, išsekę, neišsimiegoję. Laukiame savaitgalio ne todėl, kad galėtume jį aktyviai praleisti, bet norime užsisklęsti savo „narvelyje“ ir paprasčiausiai tą laiką „pratūnoti“. Sutrinka apetitas - nuo besotystės iki visiško maisto ignoravimo. Tokiu metų laiku norisi daugiau saldumynų. Tai sezoninės depresijos požymiai, kurie pasireiškia rudenį ir žiemą. Vienus depresija tik ištinka, kiti ją nešiojasi nuolat – depresija įsismelkusi į jų esmę, „suvalgo“ jų dienas. Priežasčių daug, bet pagrindinė - šviesos trūkumas, nes atėjus pavasariui, liūdesys ir kiti depresijos palydovai pasitraukia.

 
Subjurę rudens orai keičia mūsų nuotaiką bei gyvenimo įpročius. Vakarais taip ir traukia jaukiai įsitaisyti prie televizorių ar paimti į rankas knygą, pasidėjus šalia skanių pyragėlių lėkštę ir arbatos puodelį. Artėjant Šv. Kalėdoms, kai nuo pusės dienos jau prasideda vakaras, darosi keistai neramu, neretai nei iš šio nei iš to per širdį pereina keisti ilgesio, liūdesio, beprasmybės jausmai. Taip, atspėjote ši nuotaika – tai sena gera pažįstama melancholija, kuriai iš paskos seka dar labiau surūgusi jos pusseserė, praminta „žiemos slogučiu“. Gydytojai žino – spalio ir lapkričio mėnesiais lauk naujo kasmetinio pacientų antplūdžio, kuris paprastai maksimumą pasiekia gruodžio – sausio mėnesį, o atėjus pavasariui pasibaigia.

Apie rudeninę depresiją buvo žinoma jau labai seniai. Pirmieji ją minintys šaltiniai datuojami vos ne 2000 m. pr. Kristų. Pats Hipokratas pastebėjo jog rudenį kai kuriuos apnikdavusi slogi nuotaika ir apatija pavasarį pereidavusi į neadekvatų pakilumą ir judrumą. Šį reiškinį jis bandė aiškinti klimato kaita.

Psichologų nuomonė dėl rudeninio liūdesio skirtinga. Vieni pataria nuo jo gelbėtis įvairiais malonumais, kiti sako, kad tai atneša tik laikiną pagerėjimą. Treti mano, kad depresijos ir blogos nuotaikos žudikas yra vanduo. Jo reikėtų išgerti ne mažiau nei du litrus. Be to, patartina daugiau judėti, mankštintis ryte, vaikščioti, jei yra galimybė, stengtis lankyti baseiną ar pasilepinti pirties malonumais. Prisiminkite, kad gyvenimas – tai ne generalinė repeticija. Kiekvieną kartą, kai norite ką nors atidėti vėlesniam laikui, paklauskite savęs: „Kas, jei ne aš? Kada, jei ne dabar?“ Tik žodžių „dabar“ ir „veikti“ junginys leis pajusti dabarties pilnatvę. Visa, ką galite daryti šiandien – darykite! Gyvenkite šia diena, tarsi turėtumėte viską, ko jums reikia laimingam gyvenimui. Išnaudokite visas progas ir galimybes, kurios jums pasitaikys, neatidėliokite jų ateičiai.

Mokėkite džiaugtis šia Dievo ir lemties duota dovana – gyvenimu. Nenuvertinkite jo ir, negailėdami pastangų, suteikite jam kuo daugiau grožio ir prasmės. Turėkite tiek išminties, kad mūsų gyvenimo neužgožtų smulkmenos, o atrastumėte ir suvoktume tikrąsias vertybes.

Juk viskas prasideda nuo smulkmenų. Kam atrodyti gerai, rūpintis savimi, jei šalia – vis tiek „ne tas žmogus“? Kam rodyti iniciatyvą ir stengtis, jei dirbate ne ten, kur norėtumėte? Štai ir išeina taip, kad gyvenime niekas nesikeičia, o jūs imate gyventi vien lūkesčiais. Deja, lūkesčiai nepriartina mūsų prie laimingos ateities, jie tik sutrumpina tą ir taip neilgą gyvenimo atkarpą, kuri mūsų laukia. Iš tikrųjų ateities nėra, kadangi mes galime gyventi tik šiandien. Ateities mums reikia tik todėl, kad galėtume planuoti dabartį. Ateitį veikia tik tai, ką mes darome dabar. Čia ir dabar – štai vieta, kur yra mūsų gyvenimas.

Mūsų mintys labai retai yra dabartyje, jos pastoviai sukasi apie tai, kas įvyko, ir apie tai, kas gali įvykti. Fiziškai būdami čia, mintyse mes esame kažkur toli, o juk vienintelis dalykas, kas yra tikra, yra tai, kas vyksta būtent šią akimirką. Nes tai, kas buvo praeitą akimirką - nebeturi prasmės, nes tai jau nebeegzistuoja. Ir tai, kas gali būti ateinančią akimirką - taip pat neturi prasmės, nes to nėra ir, galbūt, to nebus. Mūsų nuolatinis siekis kažką daryti tėra bandymas užslopinti vidinį nerimą ir kuo mes labiau bandome nuo jo bėgti, tuo labiau jis tik stiprėja, nes mes negalime pabėgti nuo to, kas yra mumyse. Kur išeitis? Nebėgti. Tiesiog sustoti. Nesistengti kažką būtinai daryti, o tiesiog išmokti būti čia ir dabar. Nes tik ši akimirka yra vienintelis dalykas, kas yra tikra. Čia ir dabar galime pajusti meditacijos pagalba. Visai nebūtina sėdėti valandų valandas lotoso poza, to puikiai galima išmokti ir kasdieninėje veikloje.

Turėdami laisvą minutę tiesiog sustokite ir pabūkite. Užmerkite akis ir pajauskite savo  kvėpavimą, išgirskite garsus aplinkui, pajauskite kvapus, oro dvelksmą. Neleiskite mintims jūsų nunešti kažkur kitur. Tiesiog sukoncentruokite visą savo dėmesį čia ir dabar. Stebėkite, kas vyksta jūsų viduje ir išorėje aplink jus. Tiesiog stebėkite. Stenkitės ne vertinti, o tiesiog išgirsti, pajusti, užuosti. Nepamirškite, kad šiandieninė diena – pati svarbiausia, vienintelis realus momentas, kuris jums prieinamas, ir visi pasikeitimai į gerą gali įvykti būtent jame. Džiaukitės gyvenimu dabar, dovanokite žmonėms savo meilę, rūpestį ir dėmesį šiandien, nelaukdami tinkamo momento.