baneris leidinys

Akcijos, labdaros, misijos... Kviečiančios aukoti pinigus tai Somalio ar Kambodžos vaikams, tai Zambijos ar Kinijos gyventojams. Širdis graudinantys koncertai, pirštinės Afganistano vaikams. Viso pasaulio gelbėjimas, kai pagalbos reikia pačiai  Lietuvai ir jos žmonėms, kai aplinkui tiek alkstančių, vargstančių, iš paskutiniųjų besikabinančių į gyvenimą, iš tiesų, sunkiai suvokiami.     

Lietuviams vis dar reikia veržtis diržus, nes ateinantys metai ekonomistų pranašystėmis – tai dar viena krizė, o gal ta pati, tik jau dugnas. Vieni veržiasi diržus, kiti bėga į užsienį, treti pasididina atlyginimus ir priedus, o kiti tiesiog numoja į viską ranka, sakydami, kad vis tiek 2012 – aisiais bus pasaulio pabaiga... Iš tiesų, vienų diržai jau tiek suveržti, kad vos begali kvėpuoti, o kitiems papildomos skylutės nėra kur išdurti. Jei prieš penketą metų dar buvo galima užsidirbti ir Lietuvoje, ir visi suprato, kad valstybė be mokesčių egzistuoti negali, tai šiandien kyla klausimas, ar jie nėra perdideli pagal dabartinį pragyvenimo lygį? Suprantama, kad jei tokia situacija būtų Graikijoje ar Ispanijoje, ten jau seniai žmonės būtų sukilę ir į gatves išėję. Bet lietuviai kantrūs. Jie ne tik neprotestuoja, bet dar ir visam pasauliui pagelbėti gali.

Galbūt todėl dažnas stengiasi nepastebėti mus supančios realybės. Sukandame dantis, užsidedame rožinius akinius ir įtikinėjame save, kad dar galime gyventi. Panaršę  interneto svetainės puslapyje, kuriame galima rasti visus pliusus, kodėl Lietuvoje gyventi gera, įgauname optimizmo. Juokas pro ašaras! Tačiau susitinkame su atostogauti į Lietuvą grįžtančiais lietuviais ir jau suprantame, kodėl visos kainos pas mus prieinamos. Kaip uždirbdami 600 litų, už butą sumokame 800? Kodėl kalėjime esi viskuo aprūpintas ir mokslus gali nemokamai baigti, o laisvėje sėdi prie suskilusios geldos? Reikėtų patiems valdžios atstovams bent pusmečiui pagyventi iš minimalios algos, kad įlįstų į paprasto žmogelio kailį ir pajustų, kaip tokiomis sąlygomis išgyventi. Iš tiesų, realybė dažnai labai toli nuo mūsų norų ir svajonių.
 
Nežiūrėkime į Afganistaną, Somalį ar Iraką. Apsidairykime ir pamatykime, kas dedasi mūsų panosėje. Dažnai, norėdami save sureikšminti, dalyvaujame tarptautinėse misijose ir nepastebime nelaimingų ir vargstančių, esančių šalia mūsų. Padedame visam pasauliui, bet ne savo tautiečiams, ne sau. Ir garsiai šaukiame, kad visi girdėtų, kokį gyvybiškai svarbų darbą atliekame. Tačiau visi geri darbai daromi tyliai, pasakytų Motina Teresė. Tuomet kyla ir daugiau klausimų. Kodėl pirštinių nemezgame sunkiai gyvenančių šeimų vaikams, kurių yra kiekvienoje mokykloje? Kodėl jiems labdaros akcijų neorganizuojame? Jos galėtų vadintis ne tik „Sušildyk vaikučių rankutes“, bet ir „Apauk kojytes“ ar „Užrišk draugystės šaliką“. Tokios akcijos būtų naudingos šalia mūsų gyvenantiems žmonėms.

Taip, sutinku. Rūpintis visu pasauliu labai gražu ir kilniadvasiška. Tačiau matydami kitame pasaulio krašte esančius vaikus, nepastebime savųjų. Nepamirškime vaikų, esančių šalia mūsų, ir jie neliks merdėti iš alkio savo lovelėse, neprieis iki savižudybės ribos, nebėgs iš namų ieškoti meilės ir šilumos. Man net nekyla klausimas, ar reikia dėl to skambinti varpais? Žinoma, kad reikia. Per daug savanaudiška būtų to nedaryti. Nors buvo išrasti vaistai nuo pačių baisiausių ligų, tačiau vaisto nuo pačios didžiausios blogybės – žmogaus abejingumo - nėra. Kaip Justinas Marcinkevičius taikliai pastebėjo: „Praeiname abejingi pro medį, pro paukštį, pro žydintį rugį ir pro kenčiantį žmogų, tarytum ne vienos žemės broliai, ne vienos saulės vaikai būtumėm“. Juk mažiausia smulkmena, netikėtai kažkieno ištiesta pagalbos ranka, kitą žmogų gali prikelti naujam gyvenimui. Niekas nesuteikia tiek džiaugsmo, kaip nuoširdus ir niekuo neįpareigojantis davimas.

Visi viską matome ir padėtį kontroliuojame. O kaip išeina? Išeina kaip visada... Susisgrimbame tik tuomet, kai atsitinka nelaimė. Pasižiūrėkime, kas dedasi mūsų panosėje, pamatykime žmones, gyvenančius su mumis, esančius šalia mūsų. Gal jie pavargę? Gal serga? Ar tiesiog jaučiasi labai vieniši? Gal jiems reikalinga pagalba? Amžinybės vartai visiems atkelti. Nė vienas iš mūsų nepasiliks šiapus jų. Ką pasakysime Viešpačiui Dievui, kai prieš jį stosime? Pamąstykime. Mūsų gyvenimas pernelyg trumpas, kad eikvotume jį vien materialiems dalykams, o dvasinius atidėtume rytdienai. Galime ir nesuspėti!

Negi stebuklai gali vykti tik per Šv.Kalėdas? Ne pinigines, bet savo širdies šilumą ir gerumą galime atverti ne tik švenčių progomis. Iš tiesų, nereikia laukti Kūčių vakaro, kad pradžiugintume kitų širdis, padarytume kažkam ką nors gero. Svarbiausia daryti. Daryti ne rytoj, ne poryt, po savaitės, o šiandien, čia ir dabar. Daryti nesureikšminant savęs, kad už tai turime būti apdovanoti aukso medaliais ar padėkos raštais. Juk staigmenas gali daryti ne tik Kalėdų Senelis ar Velykų bobutė. Praskaidrinti kitų gyvenimus galime ir mes.

Asta Gvildienė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

05

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

gustainiskiu namai

 

   
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos