Jausmai – daugybės ligų priežastis

Vieną dieną ateina gyvenime tokia akimirka, kai nežinome, kaip atsiginti nuo užklupusių bėdų ir problemų, kai nemokame išsigydyti savo ligų ir ne vienas savęs klausiame, kaip gyventi toliau? Nors didieji tikėjimo mokytojai ir šventieji mums paliko visą informaciją, o Jėzus Kristus ar Buda  prisakė laikytis Dievo įsakymų, šiandieniniame sumaterialėjusiame pasaulyje vis dar sunku suvokti, kaip gyventi nenusidedant ir nesergant?

Kai pasitraukia viena liga, dažnai ją netrukus pakeičia kita. Kai liaujamės daryti vienas nuodėmes, pradedame daryti kitas. Atrodo, kad gali stengtis nesistengęs, o išeities ir prašviesėjimo rasti taip ir nepavyksta. Pats nuodėmės supratimas visose civilizacijose, kultūrose ir religinėse tradicijose aiškinamas ir suvokiamas vis kitaip.

Be dešimties mums gerai žinomų Dievo įsakymų, yra šimtai kitų taisyklių, kurias pažeisti taip pat būtų didelė nuodėmė. Todėl galime daryti išvadą, kad visos mūsų pergyvenamos ligos turi giliau mumyse slypinčią priežastį. Rytų psichologijos ir vedinės astrologijos mokytojas Rami Blecktas tvirtina, kad tai vienovės su Dievu ir besąlyginės meilės mumyse atsižadėjimas. „Kuo labiau tolstame nuo Dievo, nuo meilės jausmo, tuo daugiau klaidų darome, tuo mažiau harmonijos mūsų gyvenime“, - teigė jis.

Senoji Rytų išmintis sako, kad mūsų širdis aklinai uždaro ir daugybę ligų sukelia trys jausmai arba trys nuodėmės. Tai gobšumas, pyktis ir geismas. Tikriausiai viskas mūsų gyvenime prasideda nuo noro imti daugiau, nei duoti. Šiandien mes gyvename vartotojiškame pasaulyje, kur suprantama tik viena tiesa – kuo daugiau turėsime, tuo laimingesni būsime. Tačiau gobšuoliai dažnai patys nemato, kokie ligoti ir nelaimingi žmonės jie yra,  nesuvokdami paties paprasčiausio dalyko – pagrindinis laimingo gyvenimo moto yra daugiau duoti nei imti.

 
Tiesa, jau spėjome įsitikinti, kad svarbu ne tik nesavanaudiškai duoti, nereikalaujant jokio atlygio ir nesiviešinant, bet ir nepersistengti, kad pasak R. Bleckto tie, kuriems padedame, nevirstų mumis besinaudojančiais parazitais. Kai aukoja išdidūs ir egoistiški žmonės, jie stengiasi, kad apie tai sužinotų kuo daugiau aplinkinių.

Pyktis, susierzinimas, smerkimas ir priekaištai – mūsų prisirišimo, kuris slysta pro pirštus priežastis. Tai gali būti ne tik materialūs daiktai, bet ir religija, pasaulėžiūra, gyvenimo būdas ar net mus supantys artimieji. Mes dažnai galvojame, kad visi aplinkiniai turi elgtis taip, kaip mes norime. Jei įvyksta atvirkščiai, įsižeidžiame, nervuojamės, smerkiame. Jei mums nepatinka kito žmogaus elgesys ar apranga, tai jau vien tai parodo, kad mūsų širdis uždara ir esame tik imantieji.

Net ir užgniaužtas pyktis, uždaro mumyse širdies čakrą ir po truputį ardo mūsų nervinę sistemą. Tačiau mes patys už tai atsakingi, nes mes patys renkamės, kaip reaguoti į visas mus ištikusias situacijas. Jei pasirenkame pyktį ir agresiją, tai mūsų gyvenimas tampa sunkus ir problematiškas. Apie meilės buvimą jame tuomet iš viso reikėtų pamiršti. Todėl vertėtų susimąstyti, ko mumyse daugiau – priekaištų kitiems ar dėkingumo? Atminkite, kad nepalankumo, pykčio ir susierzinimo objektas seks paskui mus gyvenimas iš gyvenimo, kol neišmoksime jo mylėti  arba priimti tokio, koks jis yra.  

Seniausieji pasaulio šventraščiai teigia, kad dvasiniame lygmenyje mūsų sielą palaiko meilė Dievui, o materialiame – šis jausmas virsta geismu ir seksualiniu potraukiu. Jei žmogus tampa nuo jo priklausomas, tai jis prisiriša ir prie visų kitų materialinių malonumų. Nors visos religijos daugiau ar mažiau riboja seksualinę laisvę, pasak R. Bleckto, turime suprasti, kad Dievą privalome mylėti labiau, nei patį artimiausią žmogų. Tačiau mums vis dar labai sunku suvokti, kad tikrasis „Aš“ yra viena, o žmogiška meilė, jausmai ir aistros – visai kas kita. Nevertėtų pamiršti, kad Rytų psichologija visiškai nuo sekso neatsiriboja. Joje teigiama, kad seksas priimtinas ir pakylėjantis iki dieviškojo lygmens gali būti įmanomas tik su mylimu žmogumi, o jo intensyvumas – pagal įgimtą aistrą.

„Mokėjimas matyti skirtumą tarp dieviškosios meilės ir prisirišimo, sugebėjimo mylėti visą šį pasaulį, leistų mums gyventi vienovėje su Dievu ir nepaliaujamai augančioje besąlyginės  meilės būsenoje“, - tvirtina R. Blecktas.

Norint pajusti dieviškąją prigimtį, reikia išmokti sustabdyti laiką ir džiaugtis dabarties akimirkomis, nesiilgint praeities ir  negyvenant ateitimi. Tik tuomet mumyse atsiras vis daugiau energijos, padedančios įveikti bet kokią ligą, susitvarkyti su visomis užklupusiomis problemomis ir atvers dar neatrastus didžiulius kūrybinius sugebėjimus.