Nervina. Šeimininkai iš namų ir šuo pradeda koncertuot. Gyvūnas mielas, jį myliu, tačiau žmonės juos turėtų kažkaip auklėti. Įsivaizduokit, kaip jaustis, jei šuo loja per naktį ir negalima pailsėti. Manyčiau, kad ar galima laikyti šunį, turėtų būti kaimynų atsiklausiama.

Kartais nervina, bet į tai žiūriu draugiškai kaip į vaikus. Ten, kur gyvenu, šunys gyvena namuose kartu su šeimininkais. Jie nerišami prie būdų, nelaikomi voljeruose. Gretimame bute laiko šuniuką. Kartais parašau šeimininkams, kad loja šuniukas, bet ne todėl, kad pykstu, o todėl, kad sugrįžtų ir paglostytų, nuramintų.

Manau, jei savivaldybė suteikia būstą, tai ji ir turėtų prižiūrėti. Tačiau ir patys socialinio būsto gyventojai turėtų stengtis, kiek gali, susitvarkyti, nelaukti ranką ištiesę. Tiems, kas neturi galimybių, reikia padėti.

Manau, turi išlaikyti tai, ką randa. Kiekvienas turi prisižiūrėti savo aplinką. Mūsų būstų irgi niekas nei remia, nei tvarko. Kitas atėjęs gyvent irgi norės rast padorų būstą. Čia ne prezidentūra, kad po kiekvienų rinkimų remontuotų.

Ne į gera būtų, jeigu nuimtų autobusų maršrutus į atokesnius kaimus, nes ir aš dabar atvažiavau į miestą autobusu. Nežinau, kaip reikėtų išspręst tą problemą dėl pustuščių autobusų važinėjimo, bet kaimo žmonėms jie dar reikalingi. Aš pats turiu savo transporto priemonę, bet į Šakius ja jau nevažiuoju.

Aš nesinaudoju viešuoju transportu, nes gyvenu mieste, nueinu dar visur pats. Visi šeimos nariai turi po mašiną. Tik kaimų gyventojams galbūt iš toli atvažiuoti reikia tų autobusų. Anksčiau gyvenau Klaipėdoje, tai irgi važinėjau dviračiu, o ne autobusais.

Karščius ištveriu puikiai. Yra šalto mineralinio vandens, kurį nuolat geriu. Žmona šiandien ledų nupirko, aš – arbūzą. Kol kas nesusidūrėm su sveikatos problemomis dėl karščio. Namuose pasidarom skersvėjus ir viskas čia normaliai.

Smagu, kai šilta, bet sunku. Sveikata nepablogėjo, vaistukus nuo širdelės ir taip geriu. Kambaryje langą į šiaurę atsidarau, kad oro įeitų. Į lauką dieną neinu, tik vakarais išeinu pasėdėti. Labai norisi pakvėpuoti grynu oru ir miegasi geriau. Ledais gaivintis ir jų valgyti negaliu, tuoj kosulys puola. O taip norisi ko nors šalto atsigerti. Tokia karšta vasara buvo gal 2007 metais. 

Reikia nelįst artyn prie širšių. Ypač esant tokiam karštam orui. Pats širšių nebijau. Būna, kad kur nors sodyboje randu susuktą jų lizdą, tai ilgai nelaukiu – pritykinu vakare ir susitvarkau.

Iš tiesų nežinau, kaip apsisaugoti. Skaičiau naujienas apie nelaimę, kai mirė moteris, sugelta širšių. Net nežinau, ar aš esu alergiška, nes man niekada nebuvo įgėlusi nei bitė, nei širšė. Pas mus šeimoje niekas nebuvo alergiškas tokiems įkandimams, tad reikia tikėtis, kad didelės nelaimės nebūtų.

Žinoma, kad baisu. Dabar apie save neturiu, kas laiko kiaules, ir pati tik kažkada seniai auginau, tai nelabai ir aktualu man šita tema, bet gaila tų žmonių, kurie augina. Manau, kad tai labai aktualu mūsų rajonui, nes čia yra didelis kiaulių kompleksas ir nukentėtų visi augintojai.












Aušra iš Šakių:

Ne, aš asmeniškai nebijau, nes gyvenu mieste, su kaimu neturiu jokių sąsajų ir netgi kiaulienos nevalgau. Bet man asmeniškai labai gaila, jeigu nukentės tie kaimo gyventojai, kurie laiko kiaules dėl savęs arba iš to gyvena. Tai tiesiog atsilieptų rajono ekonomikai. Be to, manau, kad tų kiaulių maro tiek nėra, kiek apie jį kalbama ir gąsdinami žmonės.

Savanoriauti man asmeniškai neteko. Ar visuomenė yra pribrendusi savanoriauti – neturiu nuomonės šituo klausimu. Netgi darbovietėje nesame apie savanorystę kalbėję. Savanoriauti, pavyzdžiui, renginiuose nėra laiko, nes daug dirbu.

Kažkaip nėra to laisvo laiko, dirbam, auginam vaiką. Kol kas mano gyvenamojoje aplinkoje, kaimynystėje, tokių žmonių, kuriems reikėtų padėti, – nėra. Kaimynai patys savimi pasirūpina. Ateityje savanoriauti? Galbūt galėčiau padėti vienišiems žmonėms, seneliams.