Yra pagalbos linijos, jos nuolat reklamuojamos per televiziją, „Facebook“. Tokios pagalbos linijos yra labai reikalingos, ypač dabartinėje situacijoje, kai vyksta karas, kyla kainos – žmonės viską išgyvena itin jautriai, kartais net perdėtai. Kiek žinau, į Šakius atvyksta psichologai iš Vilniaus, labai gera psichologė iš Lukšių atvažiuoja, kreiptis tikrai yra kur.

Nežinau, galbūt pas psichologus ar pas kokius gydytojus, bet kur konkrečiai, tai tikrai nepasakysiu. Draugė yra pasakojusi apie specialias linijas, apie jas ir per reklamą girdėjau, kad gali paskambinti ir gauti pagalbą.  Bet pati niekada nesu susidūrusi, tai nelabai ir žinau.

Nenorėčiau į politinius dalykus kištis, nes neturiu ką gražaus pasakyti, nėra jokio sutarimo tarp jų. Politikai tam ir yra, kad išspręstų uždavinius, tai kompromisų menas. O sutarimą rasti tikrai galima, nes nieko nėra neįmanomo, jei tik noro yra. Linkiu jiems sėkmės ir sutarimo.  

Aš tikrai nieko prieš streiką neturiu, tegul tik ką nors daro. Pažiūrėkit – kokios kainos, kokie mokesčiai, baisu! Kaip gali žmogus išgyventi nei 300 eurų pensijos negaudamas, kaip mokesčius susimokėti? Manau, tokios valdžios kaip šita pas mus dar nebuvo, aš būčiau už išankstinius rinkimus, nes neįmanoma šitaip.

Pasirinkom „Enefit“, nes tuo metu buvo optimaliausia kaina ir jie naudoja žaliąją energiją, o mums labai svarbūs ekologiniai faktoriai. Pats valdžios sprendimas pereiti nuo visuomeninio tiekėjo prie nepriklausomo yra geras, žmogus gali pasirinkti mėgstamą tiekėją, sau priimtinas kainas – žmogui suteikiama laisvė. Tad ir mes, ir giminaičiai, ir draugai visi jau tiekėjus išsirinkom.

Taip, pasirinkau „Ignitis“, nes ir vaikai taip patarė, ir pačiai šis variantas geriausias pasirodė. Šiaip aš jau turbūt per sena susivokti tokiuose dalykuose... Daug paskaitau internete, o ten vieni vienaip sako, kiti kitaip, tai tokiems senyviems žmonėms kaip aš sunku būna. Apie patį „Ignitį“ iš viso informacijos sumažėjo, bet vis tiek jį pasirinkau, o ar bus geriau, ar blogiau, tai nežinau.

Šiuo metu miestelyje ir žmonės tvarkosi, ir žolė seniūnijos nušienauta. Net apleistų sodybų nesimato. Manau, kad nereiktų taip masiškai šienauti tas teritorijas. Zulina ir zulina tą žolę. Štai porą metų parke žolę nepjovė. Tai ir gėlikės miško atsirado. Tokia natūrali augmenija atėjo. Aš pjaunu žolę, kada man reikia. Stengiuosi neauginti aukštos.

Gyvenam vienkiemyje. Du kartus šiemet žolę pjoviau. Deja, aplink daug apleistų, jau negyvenamų sodybų. Žmonės išmirę, nėra kam gyventi. Manau, kad vaikai turėtų sodybas prižiūrėti. Dirbamos žemės plotų nerasi apleistų, nes visa žemė išnuomota, už žemę pešasi ūkininkai. O Plokščius regioninis parkas prižiūri – sutvarkyta panemunė, krūmai išpjauti.

Žiūrint, kokio amžiaus. Mano vaikai jau visi dideli, anūkai nemaži. Nepasakyčiau, kad jie labai reiklūs ir tik savo teises diktuoja. Mano aplinkoje vaikai žino savo vietą. Aišku, ožių būna, kaip pas visus vaikus. Manau, kad vaikas turi žinoti, kas yra rykštutė. Čia yra perlenkiama su ta vaikų didžiąja demokratija. O miestelio vaikai yra geri, galbūt todėl, kad esame kaimo žmonės.

Manau, kad yra visokių vaikų. Mano vaikai dar žino pareigas. Ir anūkai. Jaučia pagarbą tiek vaikams, tiek seneliams. Kai pažiūri aplinkui, tai visko yra. Manau, kad šiandien per didelės vaikams duotos teisės ir laisvė. Bausmės išnyko. Bausti reiktų. Geriausia bausmė – paskaita vaikui.

Mąsčiau apie tai. Vaikai turi savo šeimas, yra labai užsiėmę. Aš norėčiau gyventi kaime, kur ir dabar gyvenu. Kiek užsidirbau, tiek pensijos gaunu, man jos užtenka. Nieko prieš, jeigu prireiktų apsigyventi senelių namuose, nes šiuose namuose žmonės yra gerai prižiūrimi specialistų, medikų. Čia apsigyventi žmonėms prireikia, jei vaikai neturi galimybių ar sveikatos prižiūrėti tėvus. Tad kalbantis su pažįstamais išgirstu, kad ir jie neatmeta galimybės artimuosius apgyvendinti senelių namuose.  

Pirmiausiai – didesnė pensija. Kad pinigėlių užtektų ne tik maistui ir vaistams, bet ir kelionėms, koncertams. Antra – senatvę norėčiau sutikti savo namučiuose su gera sveikata. Jei žmogus neturi artimųjų, manau, apsigyventi senelių namuose tarp bendraamžių nėra blogai. Ir čia galima pasitikti orią senatvę.

Aš visam pasaulyje kalbu tarmiškai. Tenka dirbti Vokietijoje. Aišku, užsieniečiai to tarmiškumo nesupranta, bet bendrataučiai tai skiria, iš kur esu. Studijuojant kurso draugė buvo žemaitė, o aš zanavykė, manau, apskritai mūsų kalba yra tokia muzikali. Didžiuotis turime, kad mūsų tarmė lietuvių bendrinės kalbos pagrindas. Manau, kad pagyvenus didmiesčiuose automatiškai perimi daugumos kalbą.

Esu gimęs ir augęs šiame krašte. Kalbu lietuviškai ir to nesigėdiju. Nesimokiau jokiuose miestuose, tai jų kalbos neperėmiau. Jau tarmiškų žodžių neatsimenu. Žinau, kas yra grabė ar zelikis.