alkoholikas
Nuotr. Šešerius metus be alkoholio gyvenantis Artūras sako, kad išgėrinėti pradėjo dar vaikystėje ir galiausiai alkoholis buvo tiesiog jo galvoje. Reikėjo nemažai prarasti, kad suprastų, jog reikia imtis veiksmų.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

„Anoniminiai alkoholikai (AA) – tai draugija vyrų ir moterų, kurie dalijasi savo patirtimi, jėgomis ir viltimi, norėdami padėti sau ir kitiems sveikti nuo alkoholizmo“, – skaitoma AA susirinkime. Sveikstantis alkoholikas Artūras dalijasi savo patirtimi.

„Mano vardas Artūras, aš esu alkoholikas. Beveik prieš šešerius metus atsidūriau Anoniminių alkoholikų draugijoje. Kol gėriau, aš nesupratau, kas man yra, todėl negalėjau nieko padaryti su savimi. Kai atėjau pas AA, iš kitų alkoholikų po truputį supratau, kad sergu sunkia fizine ir protine liga – alkoholizmu. Alkoholizmas yra nepagydoma liga, gali tik išmokti valdyti ligą ir nevartoti alkoholio“, – pasakoja Artūras.

Draugas, priešas, valdovas

Artūras sako, kad geriantis alkoholikas išgyvena tris stadijas – iš pradžių alkoholis būna draugas, po to tampa priešas, o galiausiai – valdovas.

„Alkoholį atradau anksti, vaikystėje. Jo paragavau būdamas aštuonerių. Stebėjau, kaip tėveliai švęsdavo, kilnodavo stikliukus, nuo kurių pralinksmėdavo. Aš buvau kompleksuotas vaikas, pilnas baimių, norėdavau, kad mane visi pastebėtų. Mano vaikiškas protas greitai susekė, kad alkoholis gali būti tas raktas... ir paragavau. Paragavęs supratau, kaip greitai alkoholis mane išlaisvina nuo visų kompleksų“, – prisimena Artūras ir patikina, kad vaikystėje kasdien negerdavo.

„Atsimenu, penktoje klasėje žiburėliui aš jau draugus organizavau, kad reikia išgerti, ir sakiau, kad bus daug linksmiau. Ir toliau jaunystė ėjo su alkoholiu, kuris atliko savo vaidmenį.... aš tik išgėręs galėjau reikštis, klasiokės mane pastebėdavo. Studijuojant jau dažniau su vyrukais išgerdavome, nes atsirasdavo bendraminčių. Buvo ir panelių, draugysčių, viena paliko, tai buvo pretekstas dar stipriau gerti. Armijoje irgi gėriau. Alkoholis jau buvo mano galvoje. Grįžau iš armijos, aš jau kentėjau, alkoholis jau buvo tapęs priešu, bet dar vis nesusimąstydavau. Pradėjau dirbti, darbe irgi gėriau, teko pakeisti ne vieną darbą, nes mano puikybė sakydavo – gana tau čia sunkiai dirbti, ieškok kito darbo. Darbas buvo kaltas, aplinkybės kaltos, kad aš geriu. Keisdavau darbą, susirasdavau kitą. Taip ėjau per darbus, lipau per galvas, tėvus kankinau, nes ant jų galvos gyvenau“, – skausminga patirtimi dalijosi Artūras.

Duobė

Pašnekovas pripažino: kai gėrė, apgaudinėjo visus, vagiliavo.

„Gyvenau žiaurų, parazitinį, nesąžiningą gyvenimą. Aš nenorėjau matyti, ką aš blogai dariau, aš mačiau tik kitus – kiti viską blogai darė, problemas aš pats sukurdavau, nes atrodė, kad manęs neišklauso, nemėgsta ir nemyli“, – atviravo Artūras.

Būdamas 27 metų sutiko merginą, sukūrė šeimą ir kurį laiką mažiau gėrė, bet, pasak Artūro, kai šeimyninis gyvenimas atsistojo į savo vėžes, gimė pirmas vaikas, vėl atsirado proga išgerti – alkoholizmas progresavo.

„Žmonos iniciatyva kreipėmės į priklausomybių centrą, koduotis nenorėjau, nes maniau, kad tai ne man. Bendravau su gydytojais, socialiniais darbuotojais, jie bandė įtikinti, kad aš esu alkoholikas, aš tuo nuoširdžiai patikėjau, bet nesigilinau, kas tai yra. Man atrodė, kad alkoholikas – tai gulintis prie šiukšlių konteinerio. O aš juk buvau ne toks“, – pasakojo Artūras.

Pasak jo, vaistai ir centro pagalba jam padėjo negerti alkoholio apie keturis mėnesius. Jis prisipažino, kad toks gydymas jo neveikė ir jis nusprendė patikrinti – gal pasveiko... Patikrino pakeldamas taurelę... ir toliau gėrė.

„Atėjo ta diena, kai aš nebeturėjau jėgų būti šeimoje tėvu ir vyru, dirbti darbe. Darbe bijojau viršininką sutikti, nes jis ne „labas rytas“ sakydavo, o – „tu vėl pagiringas“. Vieną rytą pasakė, kad atleidžia iš darbo. Žmona kas rytą prašydavo liautis gerti, o paskutiniai jos žodžiai buvo – „gal gana kankintis, skirstomės“. Vieną dieną supratau, kad neturiu kur eiti, nes visur prisidergęs sočiai, jau fiziškai nepajėgiau dirbti, šeima manęs nebenori... Ta diena ir buvo mano dugnas“, – prisimena Artūras.

Išeitis

Tuomet Artūras dar kartą kreipėsi į priklausomybių centrą, kurio darbuotojai pasiūlė nueiti į AA susirinkimą Kaune.

„Man patiko – žmonės šviesūs, negeriantys. Pavaikščiojau į grupę, čia man suteikė viltį – girdėjau žmones kalbant, kad du mėnesius, dešimt, 15 metų negeria, ploja jiems, džiaugiasi... Supratau, kad ir mano gyvenime turi kažkas keistis: medikai man nepadeda, o iš anoniminių alkoholikų išgirstu, kad po tiek laiko negeria. Vėliau savo rajone į grupę pradėjau vaikščioti ir šešeri metai aš esu blaivas“, – patikino Artūras.

Jis teigė, kad alkoholikas nepasitiki niekuo, o kitu alkoholiku pasitikėti gali per 15 minučių. Pasak jo, tik alkoholikas gali padėti ir suprasti kitą alkoholiką.

„Vienas pagrindinių AA tikslų yra padėti dar kenčiančiam alkoholikui – patirties dalinimasis, kaip gyvenom, kuo pasikeitė gyvenimas atėjus į AA ir kaip aš gyvenu šiandien. Knygoje „Anoniminiai Alkoholikai“ rašoma, kad vienas alkoholikas – miršta. Man irgi taip būdavo, todėl grįždavau į grupę, tada pasijusdavau geriau. Po truputį grįžo sveikas mąstymas. Blaivybės pradžioje buvo didžiulis noras išgerti, sapnuodavau alkoholį, – pasakoja vyriškis. – Pasinaudojau siūloma 12 žingsnių programa. Ji grąžina man sveiką mastymą. Šiandien aš galiu būti tėvu, vyru, likau dirbti darbe, kur mane niekam tikusiu laikė.“

Ką davė AA?

Artūras atviravo, kad jam nekyla problemų nueiti į šventę, nesunku bendrauti su išgėrusiu. Anot jo, blaivybės pradžioje jis norėjo visą pasaulį išgelbėti nuo alkoholizmo. Jis ir šiandien sutinka kenčiančius nuo alkoholio, kurie yra buvę jo pažįstami. Jis juos pakviečia ateiti į AA susirinkimą ir dažnai paklausia – ar nepavargo gerti? Artūras sako, kad pamokslavimas, per prievartą kišimas kažkokių priemonių – alkoholiką tik atstumia. Jis tai žino iš patirties, pats toks buvo – gerdamas laužydavo darbo, gyvenimo taisykles.

„Kaip alkoholikui man svarbi kiekviena diena – ar išgyvensiu blaiviai? Šiandien gyvenu su 12 žingsnių programa, integruojuosi į visuomenę, nes anksčiau joje gyventi nemokėjau – buvau vienišas. AA sugrąžino į gyvenimą, pradėjau versti naują savo gyvenimo puslapį. Apie praeitį galvoju nuolat, ja dalinuosi su kitais, tai sveikimo dalis. Aš iš AA gavau visa tai už dyką, o dabar atiduodu kitiems“, – dalijosi Artūras.

Pašnekovas patikino, kad šiandien turi šeimą, su ja kuria planus ir ateitį: „Su kiekviena diena mano gyvenimas gražėja, šiandien stengiuosi gyventi sąžiningai.“

AA grupė „Feniksas“ Šakiuose veikia šešiolika, o „Arka“ Lukšiuose – trejus metus.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos