Iš Gelgaudiškio kilusi Gintarė Pukanasienė – Santaros klinikų rezidentė – įsitikinusi, kad pati įdomiausia sritis medicinoje yra kardiologija. Asmeninio archyvo nuotr.
Asta Saulė ŠULSKYTĖ
Tarptautinis mintino skaičiavimo konkursas „Matmintinis“ šiandien jau užmirštas, o dar prieš kokį dešimtmetį buvo ypač populiarus. Jame sėkmingai dalyvavo Gelgaudiškio tuometinės vidurinės mokyklos mokiniai. Tarp jų – Gintarė Vaičaitytė (dabar Pukanasienė), net tris kartus iš eilės nugalėjusi 7–12 klasių mergaičių grupėje ir tapusi absoliučia „Matmintinio“ nugalėtoja. Gelgaudiškietė mielai sutiko papasakoti mūsų skaitytojams, kokį tolimesnį gyvenimo kelią ji pasirinko ir ką veikia laisvalaikiu.
Kokią profesiją rinkotės baigusi mokyklą?
2012 m. įstojau į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto medicinos specialybę. 2018 m. čia baigiau magistro studijas ir nusprendžiau tęsti mokslus Lietuvos sveikatos mokslų universitete – įstojau į kardiologijos specialybę. Tačiau šiuo metu esu ne ten, o Vilniaus universitete. Perėjau dirbti į Santaros klinikas, bet toliau mokausi kardiologijos.
Ar jūsų pasirinkta profesija buvo vaikystės svajonė ar gerai apgalvotas sprendimas?
Gydytojos specialybė nebuvo mano vaikystės svajonė. Profesijų variantų buvo labai daug. Labiau linkau į finansų ir matematikos sritis. Galutinai apsisprendžiau tik 11–12 klasėje, tačiau net pradėjusi medicinos studijas iš karto dar abejojau, ar gerai apsisprendžiau, bet kad rinksiuosi kardiologiją, žinojau nuo trečio kurso ir į jokius kitus pokalbius nėjau, tik į kardiologijos rezidentūros atrankas. Visada žavėjausi širdies ir kraujagyslių sistema. Nors konkursas labai didelis, tačiau ši sritis buvo pati įdomiausia, tai apie nieką kitą ir negalvojau.
Kiek prisimenu, jums labai gerai sekėsi tikslieji dalykai, ypač matematika, skaičiavimas mintinai. Kodėl visgi nusvėrė medicina?
Iš tiesų, liepos mėnesį, prieš pat stojimus, ganėtinai ilgai kaitaliojau vietomis dvi specialybes – finansus ir mediciną. Tik likus savaitei iki dokumentų pateikimo galiausiai apsisprendžiau, kad renkuosi mediciną. Mūsų bendruomenė iš dalies dirba ne tiek dėl finansinės naudos, kiek iš žmogiškųjų paskatų, nes daug ką darome neskaičiuodami valandų, kad galėtume padėti kitiems.
Kas žavi pasirinktoje profesijoje, kad norite atiduoti save?
Manau, kad kiekvienas savo darbe viską nori atlikti maksimaliai, kiek tik gali geriau. Jei kituose darbuose yra kažkoks tiesioginis atsakas į tai, ką sukūrė (žmonių susižavėjimas, pripažinimas), tai pas mus, medicinoje, to nėra. Ne kasdien žmones traukiame iš mirties, tačiau jie pas mus ateina nelaimingi, su kažkokia problema, liūdesiu ar net pykčiu. Stengiamės jiems padėti ir džiaugiamės, kai pacientui pagerėja, nes tada ir visai jo šeimai geriau. Tai ir yra didžiausias mūsų pliusas.
Koks buvo didžiausias gyvenimo iššūkis?
Galbūt šitos specialybės pasirinkimas ir buvo iššūkis, nes nežinojau, kas bus toliau. Gyvenime reikia nebijoti daryti tam tikrus dalykus, net jeigu juos darai vienas ar nelabai žinodamas kaip. Prisimenu savo studijų mainų programas. Į Italiją pusei metų važiavau visiškai viena ir nelabai mokėdama susikalbėti. Bet iššūkis ir buvo tas, kad turėjau eiti į paskaitas, praktikas, laikyti egzaminus svetima kalba, svetimoje šalyje ir visur buvau viena. Tačiau tokiuose gyvenimo etapuose atsirasdavo šalia žmonių, su kuriais kartu įveikdavom visus sunkumus.
Ką patartumėte jaunimui, norinčiam sekti jūsų pėdomis?
Patarčiau labai gerai pagalvoti, ar tikrai jie to nori, nes daugelis pradėję mokytis medicinos supranta, kad to daryti negali ir kad šio darbo nedirbs. Mokykloje nieko panašaus nesimokome, todėl, norint įsisavinti visai naują medžiagą, reikės įdėti daug darbo. Po mokyklos baigimo jaunimui patarčiau nebijoti vienus metus pasiimti akademinių atostogų, pasavanoriauti ar užsiimti kokia kita veikla, kol galutinai apsispręs, kuo norėtų užsiimti ateityje.
Labai daug dalykų gyvenime aš dariau viena: mokiausi, keliavau, užsiėmiau tam tikromis veiklomis. Pastebiu, kad daugelis jaunų žmonių norėtų kažką daryti, tačiau visko atsisako tik todėl, jog nesuranda sau kompanijos. Tai labai ydinga praktika. Patarčiau nieko nebijoti ir veikti, nes gyvenimas labai trumpas ir labai trapus, kad vėliau netektų gailėtis dėl visų neišnaudotų galimybių.
Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kokių turite pomėgių?
Tikrai lieka. Tik praėjusiais metais jo buvo mažiau, nes turėjau daug budėjimų naktimis ir savaitgaliais, o dabar laisvadienių turiu daugiau. Daug keliauju atostogų ir ilgųjų savaitgalių metu, nuo mokyklos laikų skambinu fortepijonu, lankausi įvairiuose renginiuose, į protmūšius su savo komanda Vilniuje vaikštau. Abu su vyru turime nelengvus darbus, todėl stengiamės susiderinti ir kuo daugiau laiko praleisti kartu.
Koks jūsų gyvenimo kredo?
Jei kažko nori, reikia ne svajoti, o imti ir įgyvendinti čia ir dabar, nelaukiant, kol praeis visas gyvenimas pro šalį.
Kokie jūsų ateities planai?
Pirmiausiai norisi pabaigti rezidentūrą. Dabar esu antrame kurse, tad liko dar du su puse metų. O po to neaišku, ar liksiu Vilniuje, ar į kokią kitą ligoninę įsidarbinsiu. Studijų metu keletą kartų stažavausi užsienyje, tad ir rezidentūros metu planuoju išvykti pasižiūrėti, kaip ten dirba medikai, kas naujo šioje srityje. Užsienyje pasilikti neplanuoju, nes viską susikurti ir turėti galima ne tik svetur, bet ir Lietuvoje.
Ar jūsų pasirinkta profesija buvo vaikystės svajonė ar gerai apgalvotas sprendimas?
Gydytojos specialybė nebuvo mano vaikystės svajonė. Profesijų variantų buvo labai daug. Labiau linkau į finansų ir matematikos sritis. Galutinai apsisprendžiau tik 11–12 klasėje, tačiau net pradėjusi medicinos studijas iš karto dar abejojau, ar gerai apsisprendžiau, bet kad rinksiuosi kardiologiją, žinojau nuo trečio kurso ir į jokius kitus pokalbius nėjau, tik į kardiologijos rezidentūros atrankas. Visada žavėjausi širdies ir kraujagyslių sistema. Nors konkursas labai didelis, tačiau ši sritis buvo pati įdomiausia, tai apie nieką kitą ir negalvojau.
Kiek prisimenu, jums labai gerai sekėsi tikslieji dalykai, ypač matematika, skaičiavimas mintinai. Kodėl visgi nusvėrė medicina?
Iš tiesų, liepos mėnesį, prieš pat stojimus, ganėtinai ilgai kaitaliojau vietomis dvi specialybes – finansus ir mediciną. Tik likus savaitei iki dokumentų pateikimo galiausiai apsisprendžiau, kad renkuosi mediciną. Mūsų bendruomenė iš dalies dirba ne tiek dėl finansinės naudos, kiek iš žmogiškųjų paskatų, nes daug ką darome neskaičiuodami valandų, kad galėtume padėti kitiems.
Kas žavi pasirinktoje profesijoje, kad norite atiduoti save?
Manau, kad kiekvienas savo darbe viską nori atlikti maksimaliai, kiek tik gali geriau. Jei kituose darbuose yra kažkoks tiesioginis atsakas į tai, ką sukūrė (žmonių susižavėjimas, pripažinimas), tai pas mus, medicinoje, to nėra. Ne kasdien žmones traukiame iš mirties, tačiau jie pas mus ateina nelaimingi, su kažkokia problema, liūdesiu ar net pykčiu. Stengiamės jiems padėti ir džiaugiamės, kai pacientui pagerėja, nes tada ir visai jo šeimai geriau. Tai ir yra didžiausias mūsų pliusas.
Koks buvo didžiausias gyvenimo iššūkis?
Galbūt šitos specialybės pasirinkimas ir buvo iššūkis, nes nežinojau, kas bus toliau. Gyvenime reikia nebijoti daryti tam tikrus dalykus, net jeigu juos darai vienas ar nelabai žinodamas kaip. Prisimenu savo studijų mainų programas. Į Italiją pusei metų važiavau visiškai viena ir nelabai mokėdama susikalbėti. Bet iššūkis ir buvo tas, kad turėjau eiti į paskaitas, praktikas, laikyti egzaminus svetima kalba, svetimoje šalyje ir visur buvau viena. Tačiau tokiuose gyvenimo etapuose atsirasdavo šalia žmonių, su kuriais kartu įveikdavom visus sunkumus.
Ką patartumėte jaunimui, norinčiam sekti jūsų pėdomis?
Patarčiau labai gerai pagalvoti, ar tikrai jie to nori, nes daugelis pradėję mokytis medicinos supranta, kad to daryti negali ir kad šio darbo nedirbs. Mokykloje nieko panašaus nesimokome, todėl, norint įsisavinti visai naują medžiagą, reikės įdėti daug darbo. Po mokyklos baigimo jaunimui patarčiau nebijoti vienus metus pasiimti akademinių atostogų, pasavanoriauti ar užsiimti kokia kita veikla, kol galutinai apsispręs, kuo norėtų užsiimti ateityje.
Labai daug dalykų gyvenime aš dariau viena: mokiausi, keliavau, užsiėmiau tam tikromis veiklomis. Pastebiu, kad daugelis jaunų žmonių norėtų kažką daryti, tačiau visko atsisako tik todėl, jog nesuranda sau kompanijos. Tai labai ydinga praktika. Patarčiau nieko nebijoti ir veikti, nes gyvenimas labai trumpas ir labai trapus, kad vėliau netektų gailėtis dėl visų neišnaudotų galimybių.
Ar lieka laiko laisvalaikiui? Kokių turite pomėgių?
Tikrai lieka. Tik praėjusiais metais jo buvo mažiau, nes turėjau daug budėjimų naktimis ir savaitgaliais, o dabar laisvadienių turiu daugiau. Daug keliauju atostogų ir ilgųjų savaitgalių metu, nuo mokyklos laikų skambinu fortepijonu, lankausi įvairiuose renginiuose, į protmūšius su savo komanda Vilniuje vaikštau. Abu su vyru turime nelengvus darbus, todėl stengiamės susiderinti ir kuo daugiau laiko praleisti kartu.
Koks jūsų gyvenimo kredo?
Jei kažko nori, reikia ne svajoti, o imti ir įgyvendinti čia ir dabar, nelaukiant, kol praeis visas gyvenimas pro šalį.
Kokie jūsų ateities planai?
Pirmiausiai norisi pabaigti rezidentūrą. Dabar esu antrame kurse, tad liko dar du su puse metų. O po to neaišku, ar liksiu Vilniuje, ar į kokią kitą ligoninę įsidarbinsiu. Studijų metu keletą kartų stažavausi užsienyje, tad ir rezidentūros metu planuoju išvykti pasižiūrėti, kaip ten dirba medikai, kas naujo šioje srityje. Užsienyje pasilikti neplanuoju, nes viską susikurti ir turėti galima ne tik svetur, bet ir Lietuvoje.
Dėkoju už pokalbį.
Arūnė iš Griškabūdžio:
