Trečiadienį surengtame išplėstiniame Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto posėdyje darkart grįžta prie ambulatorijų veiklos. Bandyta diskutuoti dėl prevencinių programų vykdymo ir kodėl vienoms ambulatorijoms pavyksta pasiekti gana neblogų rezultatų, o kitoms sekasi kur kas sunkiau. Visgi į diskusiją ambulatorijų gydytojai jungėsi ne itin noriai, o priežastys, kodėl yra taip, kaip yra, gana įvairios.

Iniciatyvos surengti išplėstinį posėdį ėmėsi Sveikatos ir socialinių reikalų komiteto pirmininkas Martinas Eimutis, siūlęs diskutuoti ir kartu ieškoti atsakymų, kaip pasiekti, kad prevencinės programos būtų įgyvendinamos gerokai efektyviau nei dabar.

„Dalis prevencinių programų nesiekia net 50 proc. Tai liūdnas dalykas, bet susiėmus, apsitarus, manau, tą rezultatą galima pagerinti“, – sakė savivaldybės gydytoja Edita Zubrickienė, pridūrusi, kad tai ne tik papildomas finansavimas įstaigoms, bet nuo to, kiek įdirbio padaroma pirminiame lygyje, labai priklauso ir ankstyvas ligų nustatymas, ypač kalbant apie onkologines ligas, taip pat laiku nustačius ligas krūvis nusiima ir nuo stacionarų, specializuotų gydymo įstaigų.

Visgi stebint atskirų prevencinių programų įgyvendinimą skirtingose ambulatorijose skirtumai gana akivaizdūs ir nemenki. Pavyzdžiui, jei gimdos kaklelio vėžio prevencijos priemonių programa Panemunių ar Gelgaudiškio ambulatorijoje įgyvendinta kone 80 proc., tai Griškabūdžio, Lukšių ambulatorijose ar Kudirkos Naumiesčio pirminiame sveikatos priežiūros centre ši programa įgyvendinta tik apie 30 proc. Panašiai ir su kitomis programomis – krūties vėžio, storosios žarnos vėžio ankstyvosios diagnostikos, priešinės liaukos vėžio ankstyvosios diagnostikos, kur vienoms ambulatorijoms programas pavyksta įgyvendinti arti 50 proc., o kitoms tik 10–15 proc.

Panemunių ambulatorijos vyriausiasis gydytojas Rimantas Bagdonas replikavo, kad konkrečiai jo vadovaujamai ambulatorijai labai daug padeda akušerė ir ginekologė, pacientės žino, kad tokios specialistės yra „ir veiksmas vyksta“. Žinoma, įdirbio skatinant ir kviečiant tirtis reikia. Svarbus ir paties gydytojo vaidmuo, gebėjimas sustyguoti darbą ir įjungti savo darbuotojus. Svarbu ir informacijos apie programas sklaida, nes dalis žmonių tikriausiai net nežino, kokia prevencinė programa jam priklausytų.

Štai Kudirkos Naumiesčio PSPC vyriausioji gydytoja Audronė Račiūnienė kalbėjo, kad jos vadovaujamai įstaigai koją šiek tiek kiša ir strateginė vieta, mat dalis pacienčių vyksta į Vilkaviškį, dalis į Šakius. Apskritai įtakos turi ir nemažai kitų veiksnių, pavyzdžiui, jei programos skirtos jaunesnėms moterims, o prisirašiusios pacientės yra vyresnio amžiaus ir pan. Lekėčių ambulatorijos vyriausioji gydytoja Ligita Armonavičienė ragino atkreipti dėmesį, kad kai kurios programos vykdomos ne kasmet, Šakių pirminės asmens sveikatos priežiūros centro laikinoji vadovė Laura Rusakevičienė apskritai rezultatus demonstruojamose skaidrėse vadino šiek tiek iškreiptais, nes konkrečiai šioje įstaigoje, iš jos išėjus keturioms medikėms, 33 proc. sumažėjo prisirašiusių skaičius, o vedant vidurkius tai atsispindi. Į posėdį prisijungusi Zanavykų klinikos vadovė Violeta Šiurkienė kalbėjo, kad pačios programos savaime nedirba, darbą atlikti turi personalas ir tikrai tai reikalauja pastangų. Tačiau ji buvo atvira: įkainiai už programų įgyvendinimą išties geri ir užsidirbti tikrai galima. Bet... reikia dirbti.

Nemaža dalis diskusijos buvo skirta vaikų nuo šešerių iki 14 metų krūminių dantų dengimo silantinėmis medžiagomis programai aptarti, nes skaičiai irgi kalba už save – trijose ambulatorijose (Griškabūdžio, Panemunių, Kidulių) programos įvykdymas nulinis, Gelgaudiškyje pagal šią programą silantinėmis medžiagomis padengti 11 vaikų dantys.

„Kodėl tokie skirtumai? Padėkite suprasti, įsijunkite į diskusiją“, – bandė diskusiją aktyvinti M. Eimutis.

Čia turėjo ką pasakyti Visuomenės sveikatos biuro specialistė bei burnos higienistė Mantė Barborinienė. Jos nuomone, prastus programos vykdymo rodiklius lemia tai, kad kai kurie odontologai tiesiog yra prieš dantų silantavimą, problema, kad poliklinikose esantys odontologai stipriai apkrauti darbu, iššūkis prisiregistruoti su skaudamu dantimi, tad ką bekalbėti apie prevencinės programos vykdymą. Ji pasidalijo ir konkrečia savo patirtimi, ką darė, kai dirbant vienoje privačioje ambulatorijoje silantavimo rodiklis buvo pasiektas 110 proc.

„Gerai išsistudijavau aprašą, pati pasiėmiau prisirašiusių vaikų sąrašą pagal amžių, susirinkau tėvų telefonus ir asmeniškai skambinau kiekvienam ir sakiau: ar žinot, kad vaikams priklauso, gal norite užsiregistruoti. Iškart siūliau laiką ir viskas“, – pasakojo M. Barborinienė, siūliusi idėją, ar apskritai per visas ambulatorijas silantavimo programa negalėtų užsiimti vienas higienistas. Tačiau L. Rusakevičienei iškart kilo klausimas, kaip būtų su tokio žmogaus įdarbinimu, nes ambulatorijos – atskiri juridiniai vienetai. M. Eimutis svarstė galimybę tokią paslaugą pirkti.

Visgi ar keliamas problemas galima aptarti vieno posėdžio metu ir būtent tokiuose rėmuose, klausimas atviras, bet meras Edgaras Pilypaitis dėkojo už M. Eimučio iniciatyvą kalbėti ir gilintis į problemas. Rajono vadovo nuomone, gydytojai turėtų būti suinteresuoti aktyvesniu programų įgyvendinimu, pinigų įsisavinimu, tik reikia didesnio suinteresuotumo, noro, gebėjimo prieiti prie paciento.