Kasmet lapkričio 14-ąją minima Pasaulinė diabeto diena. Lietuvoje cukriniu diabetu kasmet suserga apie šimtas vaikų. „Mūsų šeima šią ligą išmoko kontroliuoti, o dukros susidraugavo su liga“, –  sako Kristina Dovydaitienė – dviejų cukralige sergančių dukrų mama.

Šakietės K. Dovydaitienės šeima augina dvi septynerių ir dešimties metų amžiaus dukras, sergančias cukriniu diabetu. Vyresnėlei Godai liga buvo diagnozuota pernai rugsėjį, jaunėlei Evai – šįmet, vos prieš du mėnesius. Abiem mergaitėms nustatytas pirmojo tipo cukrinis diabetas, kuris pasireiškia insulino trūkumu.

„Dėl mažosios net nesiverčia liežuvis sakyti – susirgo, tiesiog darėm prieš mokyklą profilaktinius tyrimus, kurie ir parodė ligą, – pokalbį pradeda Kristina ir prisimena vyresnės dukros ligos pradžią: – Vyresnėlei pasireiškė jau standartiniai pirmo tipo diabeto simptomai: nukrito svoris, padidėjo troškulys. Buvo vasara, svarsčiau, kad vaikas tiesiog nori gerti. Įtarimų daugėjo – dažniau eina šlapintis į tualetą net naktį, atsirado nuotaikų kaita, nenoras ką nors daryti. Pradėjau sekti tuos simptomus. Nutariau nuvežti dukrą į polikliniką tyrimams. Nustatytas cukraus kiekis kraujyje buvo 16, kai norma yra iki 5,5 mmol/l. Gydytoja po dviejų valandų paskambino ir pasakė – jums jau be abejonių pirmojo tipo diabetas. Dėkitės daiktus ir ruoškitės į  Kauno klinikų Vaikų endokrinologijos skyrių.“

„Cukraligė – liga, su kuria reikia išmokti gyventi – skaičiuojant ir disciplinoje. Turi kaskart valgant išmokti skaičiuoti angliavandenių kiekį maiste. Man atrodė labiausiai nesuvokiama, kaip mergaitei atneštos sriubos lėkštėje, makaronuose, juos suskaičiuoti. Gavau laviną informacijos: insulino pompa, jutikliai, kaip juos valdyti? Tos dvi savaitės ligoninėje ir yra skirtos, kad išmoktum ligą kontroliuoti“, – mintimis dalijasi Kristina, prisimindama, kad palaikymo sulaukė ir iš sutuoktinio: tuomet prireikus jai vykti fotografuoti (moteris yra fotografė – red. past.), ligoninėje ją pakeitė vyras.

Godai ir Evai reikėjo daug ko išmokti, kad ne liga jas, o jos valdytų ligą, todėl šiandien gyvena kaip visi vaikai. Gliukozės kiekį kraujyje mergaitėms padeda stebėti šiuolaikinė įranga – ant rankos esantis sensorius, kuris duomenis siunčia į telefoną. K. Dovydaitienės nuotr.

Pašnekovė atvira: devynmetė dukra šią diagnozę tada priėmė nelengvai.

„Kas yra vaikams didžiausia baimė – gydytojai ir adatos. O čia devynerių metų vaikas turi pats sau durtis adata į pirštelį, darytis su aparatėliu kraujuką, leistis su švirkšteliu sau insuliną. Todėl vaikas pirmiausiai turi perlipti per tą baimę. Godai buvo labai sunku, apie pusmetį truko suvokimas, kad su ta liga reikės būti. Mažoji ligą priėmė lengviau, ligos kontrolė jai buvo jau matyta iš sesers“, – sako mergaičių mama.

Ji džiaugiasi, kad mergaitėms mokykloje diabeto valdymas didelio streso nekėlė, vyresnėlės klasėje jau vienas berniukas sirgo, o pirmoke Eva, jeigu reikia, pasirūpina jos mokytoja.

„Nepatogumai gali kilti, sakykim, jei nepavalgei, atėjo fizinio pamoka, tuo metu cukrus krenta, vaikas neturi jėgų sportuoti, jis turi suvalgyti gliukozės, kad pakiltų cukrus ir galėtų eiti, judėti“, – pasakoja Kristina.

Po pusės metų vyresnėlei buvo prijungta insulino pompa, pasak K. Dovydaitienės, pompos su po oda įkištu kateteriu dozuoja vaistus tiksliau, be to, nereikia daug kartų per dieną durti adata.

„Injektoriais švirkščiant insuliną vaikui reikia atlikti per dieną 6–8 dūrius“, – aiškina moteris pasidžiaugdama, kad šiandien, mažiesiems ligoniams prietaisai yra kompensuojami.

Tiesa, nuolatinio gliukozės koncentracijos poodyje stebėjimo sistemą šeima pirkosi pati. Ši sistema parodo, kaip keičiasi mergaičių gliukozės koncentracija per parą, po valgio, naktį. Tai padeda tiksliai dozuoti insuliną ir pagerinti diabeto kontrolę.

„Į poodį įstatomi keičiami jutikliai, kuriuos galima naudoti iki 10 dienų. Siųstuvo pagalba gliukozės rodmenys siunčiami į derantį išmanųjį telefoną kas keturias minutes. Programėlė rodo gliukozės kiekio rodmenis ir įspėjimus dėl didelio arba mažo gliukozės kiekio. Tiesa, per mėnesį ši stebėjimo sistema kainuoja 120 eurų. Tai yra vienintelis geras diabeto kontrolės būdas“, – įsitikinusi pašnekovė.

K. Dovydaitienė pabrėžia, kad cukrinis diabetas yra viso gyvenimo liga, tačiau, jį kontroliuojant insulinu kaip medikamentu, mityba bei fiziniu krūviu, galima gyventi visavertį gyvenimą.

„Šių trijų pagrindinių dalykų dėka ir mes kontroliuojame savo ligą. Abi mano merginos sportuoja: lanko baseiną, su didžiausiu džiaugsmu cirką. Kai sportuoja, cukraus kiekis kraujyje būna stabilesnis. Dabar atostogos, sėdi namuose, vaikų cukrūs kyla. Ką mes darom, kad numuštume cukrų? Einam į lauką – pasivaikščioti, pabėgioti. Jei cukrus krenta – einam suvalgyti bananą, obuolių ar kitą vaisių. Neslėpsiu, mergaitės nuolat prie savęs turi gliukozės ar saldainių. Ir dar – stresas turi didelę įtaką mergaičių cukraus šokinėjimams – minėtoje telefono programoje aš matau, kuomet vaikas kontrolinį rašo. Šitoje ligoje nieko nėra stabilaus, kiekviena diena – vis kitokia“, – pasakoja Kristina.

Ji akcentuoja dar vieną dalyką – negalima numoti ranka į šokinėjantį cukrų, būtina išlaikyti gerus rodiklius, kadangi gliukozės svyravimai organizmui daro žalą.

„Tikrai nenoriu, kad mergaičių kažkas gailėtų. Galima sakyti, kad po diagnozės mūsų gyvenimas pasidarė nepatogus. Esu menininkė, dirbdavau be perstojo. Taip, dabar tas chaotiškumas baigėsi. Mes negalime būti spontaniški. Turi apskaičiuoti insulinus, turi prižiūrėti vaikų mitybą. Ji pasikeitė, bet aš nesakau, kad vaikai nevalgo picos ar torto, tik viską šiandien valgom su saiku“, – sako pašnekovė.

„Be abejo, uždavėm sau klausimą, kodėl mergaitės susirgo šia liga. Pirmo tipo diabeto priežastys vis dar yra neaiškios, suserga sveiki vaikai ir jauni žmonės, ir niekas iki galo nežino, kodėl. Medikai, pastebėję itin neraminančią tendenciją, kad visi nauji cukrinio diabeto atvejai diagnozuoti vaikams, persirgusiems Covid-19. Šiandien užduodu sau klausimą – ar tai likimo ironija: esu įgijusi neįgaliųjų fizinės reabilitacijos specialybę. Taip atsitiko, kad po 15 metų gavau progą dirbti pilnu etatu pagal savo specialybę, įgytos žinios man šiandien taip pat padeda. Sunkių akimirkų būta, ypač, kai susirgo mažoji...“ – atvirauja Kristina ir pokalbio pabaigoje prasitaria norinti, jog ir Šakiuose atsirastų klubas, vienijantis cukriniu diabetu sergančių vaikų šeimas.

„Bendravimas su kitomis mamomis yra didžiausia pagalba. Stoviu vaistinėje eilėje, girdžiu – jauna moteris perka insuliną. Suprantu, kad vaikui. Prieinu, užkalbinu. Norisi pasakyti, kad ne viena ji yra... Ir vaikams tarpusavyje yra smagu pabendrauti. Mergaitės dažnai kur Kaune sėdint kavinėje jau mato ir sako – ten vaikas leidžiasi insuliną, prieina, pradeda bendrauti“, – mintimis dalijasi K. Dovydaitienė pridurdama, kad su ja gali susiekti mamytės, turinčios cukralige sergantį vaiką.

Anot pašnekovės, sergančių cukralige vaikų iki 18 metų rajone yra iki 20, Lietuvoje gyvena apie tūkstantis diabetu sergančių vaikų, kasmet diagnozuojama dar 100 naujų atvejų.