Gintarė MARTINAITIENĖ

Apie Greitųjų medicinos pagalbos stočių ir dispečerinių pertvarkymą kalbama berods nuo 2002 metų. Praėjusių metų gruodžio pabaigoje buvo pasirašytas sveikatos ministro įsakymas, kad nuo 2012 metų sausio 1 dienos naujoji sistema turėtų pradėti realiai veikti, tačiau nei lėšų tam numatyta, nei kokie parengiamieji darbai pradėti. Šakių greitosios medicinos pagalbos stoties vadovybė šių užmojų nesureikšmina ir sako, jog svarbiausia ne kalbos, o tai, kad medikai kaip rūpinosi pacientais, taip ir rūpinsis, kaip važiavo greitoji pagalba pagal iškvietimus, taip ir važiuos.

Nuotr. R. Lebedžinskas pripažįsta, kad sistemos centralizavimas nėra blogas dalykas, bet dar ne dabar.

Šakių greitosios medicinos pagalbos stoties direktorius Rimgaudas Lebedžinskas sako jau eilę metų girdintis kalbas, kad reikia, kaip ir užsienyje, sukurti centralizuotą skubių ir ekstrinių pagalbų centrą, per kurį būtų koordinuojama veikla (policijos, ugniagesių ir greitosios pagalbos), kreipiantis telefono numeriu 112. Tokie centrai būtų įkuriami pagal regionus, tad mes priklausytume Marijampolei. „Ant sienos būtų žemėlapis, kuriame būtų matoma, kaip juda greitosios ir kurioje vietoje jos yra. Gavus skambutį į dispečerinę jis būtų perduodamas tai stočiai, kuri yra arčiausiai. Tarkim, centras Marijampolėje, o skambina iš Gelgaudiškio, tad perduoda Šakiams ir mes vykstame. Suprantama, kad greitoji, kaip yra manančių, iš Marijampolės nevažiuos“, - kalbėjo Šakių greitosios pagalbos stoties direktorius. Tačiau norint sukurti veikiančią sistemą neužtenka tik užmojų. Juk kalbama, kaip teigė R. Lebedžinskas, apie milijonines investicijas, nes reikia įdiegti kompiuterinę, navigacinę įrangą, sukurti tinkamas programas, o lėšų, nors ministro įsakymas ir išleistas, numatyta nėra. „Išeis dar vienas poįstatyminis aktas ir tiek. Kalba seniai, o niekas nevyksta. Pažiūrėkite, nuo 2012 metų turėtų veikti, o nė krust. Realiai jau tai turėjo funkcionuoti ir europinės lėšos buvo, bet nėra“, - kalbėjo įstaigos vadovas. Jam pritarė ir pavaduotoja Danutė Bendžiūnienė. Tuo labiau, kaip svarsto vadovai, eksperimentiniai tokio pobūdžio centrai yra įkurti Vilniuje ir Klaipėdoje, bet jų veikloje yra nemažai spragų. Tad ar nevertėtų tobulinti jau sukurtus ir tik tuomet, kai sistema veiks taip, kaip turi veikti, ją taikyti ir kituose regionuose.

 
„Nereikia nuogiems pulti į dilgėles“, - sako direktorius. Visgi jis pripažįsta, kad sumanymas centralizuoti sistemą nėra blogas dalykas, bet ne dabar. „Tai perspektyvu ir sveikintina. Galbūt po kokių dešimties metų džiaugsimės ir girsime sistemą ir puikiausiai ja naudosimės, bet ne dabar“, - teigė R. Lebedžinskas. Ne kartą jis šios sistemos veikimą bei principus matęs išvykų į užsienį metu, tačiau Lietuvai iki to dar reikia nemažai padirbėti. Greitųjų asociacija, kuriai priklauso ir Šakių greitosios medicinos pagalbos stotis, matydama daug spragų ir trūkumų, ministerijai teiks siūlymą, kad jeigu ir būtų įgyvendinama minėta naujovė, turėtų būti pereinamasis laikotarpis ar galimybė bent iš pradžių besikreipiančiųjų skambučius gauti ir pagrindinėje dispečerinėje, ir atskirose pagalbos stotyse. Be to, ir dispečerinėje dirbančiųjų kompetencija turi būti nepriekaištinga. Juk kalbama apie didžiausią vertybę – žmogaus gyvybę.

Ne kartą tiek R. Lebedžinskas, tiek D. Bendžiūnienė pabrėžia, kad svarbiausia nuraminti žmones, jog greitoji pagalba niekur nedings. „Mes kaip dirbome, taip ir dirbsime, kaip važiavome pas ligonius, taip ir važiuosime. Netgi jei ir bus po kelerių metų įdiegta sistema, koks skirtumas, jei skambutį priims ne Marytė, o Onutė, juk galiausiai jis bus perduotas ten, kur reikia“, - sako Šakių greitosios medicinos pagalbos stoties pavaduotoja.