baneris leidinys

rankosAsta GVILDIENĖ

Nors pirmasis anoniminis alkoholikas Šakiuose atsirado prieš penkiolika metų, pati anoniminių alkoholikų grupė susibūrė šiek tiek vėliau. Šiemet jos veikla skaičiuoja jau vienuoliktus metus. Reikia pasidžiaugti, kad tas pirmasis žmogus ir niekas iš čia esančių nebevartoja alkoholio iki šiol.

Nuotr. Per visus grupės gyvavimo metus, anoniminių alkoholikų susirinkimuose pabuvojo apie 250 žmonių.

Susitvarkyti su prarastu gyvenimu žmonėms nėra taip sunku, kaip gali atrodyti aplinkiniams. Išlipus iš alkoholizmo liūno dažniausiai reikia ne tik laiko atkurti materialiam turtui. Daug sunkiau įrodyti artimiesiems, kad pasikeitei. Keletą metų draugėn susibūrę ir norintys išlikti blaivūs žmonės važinėjo į gretimuose rajonuose, Vilkaviškyje ar Jurbarke, susikūrusias  anoniminių alkoholikų grupes. O kai bendraminčių padaugėjo tiek, jog nebetilpo į vieną automobilį, buvo nuspręsta grupę įkurti ir savame mieste.

Per visus grupės gyvavimo metus, anoniminių alkoholikų susirinkimuose pabuvojo apie 250 žmonių. Visi jie gavo informaciją ir suvokimą, kaip galima išlikti blaiviam. Nors ši informacija dažnai perduodama per medikus, socialinius darbuotojus, kunigus ar darbdavius, tačiau daugiausiai žmonių ateina į susirinkimus po tiesioginio susitikimo. Ir visai nesvarbu, ar grupėje jie pasilieka ilgesniam laikui, ar pabūna vos keletą dienų. Tačiau dienas be alkoholio tokie žmonės jau gali palyginti su išgyventomis kančios dienomis, kai  kūnas ir siela buvo apnuodyti.
 
Kad būtų akivaizdžiau, ką išgyvena negalintys nustoti atsisakyti alkoholio žmonės, papasakosime Klensi Imslend iš JAV anoniminių alkoholikų konferencijoje pateiktą realybę, kuri vadinasi „Mes alkoholikai“.

Mes mirdavome nuo plaučių uždegimo išnuomotame kambaryje ir po kelių dienų mus surasdavo, nes žmonės skundėsi, kad dvokia. Mes mirdavome po tiltais. Ir niekas negalėdavo pasakyti, ar tai savižudybė. Mes ir patys nežinojome. Geriau pagalvojus, turbūt visada savižudybė. Mes mirdavome ligoninėse. Mes mirdavome kamerose, taip ir nesuprasdami, ar esame kuo nors kalti, ar ne. Mes lankėmės pas dvasininkus ir jie palaikydavo mus siūlydami melstis. Jie siūlė eiti ir daugiau nenusidėti. Ir mes ėjome. Ir mirėme lovose. Mirėme tramdomuose marškiniuose, apimti baltosios karštinės ir regėdami košmarus.

O žinote, kas baisiausia? Baisiausia, kad niekas žalio supratimo neturėjo, kaip labai mes stengiamės. Mes lankėmės pas gydytojus, ir jie duodavo mums vaistų, kuriais patys netikėjo ir kurie vimdo išgėrus alkoholio. Kartais jie tik purtydavo galvą ir siųsdavo mus į beprotnamius, iš kurių išleisdavo pripumpavę raminamųjų ir migdomųjų. Daktarai mums siūlė gerti saikingai.

Ir, Dievas mato, mes bandėme, mes stengėmės. Bet mes mirėme. Su sulaužytu žandikauliu, surištu vielomis, mirėme paspringę savo vėmalais. Mes mirėme po automobilio ratais, po arklio kanopomis, mirėme subadyti peiliu arba po sugėrovų kojomis. Mes mirėme gėdingai. Baisu, nes mes labai stengėmės, jog taip neatsitiktų, gal net patys nežinome, kaip labai stengėmės. Bet mūsų pastangos niekam nerūpėjo. Galbūt mums atrodė, kad vis tik per mažai stengiamės. Tačiau taip ir mirdavome, nesuprasdami, kaip kitaip reikėjo stengtis.

Kai iš nevilties ryžomės ieškoti pagalbos, tai ėjome pas žmones su titulais, tikėdamiesi, kad jie žino paslaptį, kurios mes nežinome. Jie mokyti, jie profesionalai, jie padės. Net į galvą neateidavo bauginanti tiesa, kad niekas negali padėti. Mes mirdavome iškritę iš kažkelinto aukšto, nušokę nuo tilto, įsikišę medžioklinio šautuvo vamzdį į burną. Mirdavome dykvietėse be žmonių. Mirdavome surištomis rankomis, be atleidimo tų, kuriuos apgavome. Mes mirdavome prakeikti, paniekinti, palikti visų. Bet mes stengėmės, tai tiesa, kurią žinom tik mes. Mes mirdavome neapraudoti ir nesuprasti, niekam nereikalingi. O į kiekvieno mirusio vietą stodavo šimtas norinčių numirti. Šimtas trokštančių vakare užmigti su viltimi neprisikelti. Nes tai jau ne gyvenimas. Mes buvome tikri: niekas nepasikeis, nes negali pasikeisti.

Kartą viename Niujorko viešbutyje atsitiko tai, kas vadinama dvasiniu nušvitimu. Alkoholikas tarė: „Radau išeitį“. Ir tai buvo beveik tiesa. Jis nusprendė: „Aš turiu pasidalinti su kitais“. Jis stengėsi kaip išmanydamas, bet mes jo neišgirdome. Mes tebemirėme. Mes mirėme nuo pakutinės cigaretės, uždegusios čiužinį, kai norėjome tik nusiraminti, o sudegėme. Sako, mes uždusome anksčiau nei sudegėme. Taigi, nieko nepajutome. Nebloga išeitis šitaip numirti. Tiesa, kartais taip sudega ir visa šeima...

Dar vienas žmogus, gyvenantis Niujorke, žinojo išeitį. Bent manė, kad žinojo. Jis bandė maldomis sugrąžinti mums sveiką protą. Bet tai nepadėjo, nes malda alkoholiką glumina. Tačiau žmogus stengėsi padėti. Stengėsi, kaip galėdamas. O mes mirėme ir mirėme. Vienas po kito ėjome pas Jį, žadėjome ir apvylėme. Mes visada taip darome — žadame ir netesime. Mumis tiki, o mes išduodame.

Kiekvieną kartą, kai jau atrodo, kad visa, kas blogiausia, jau įvyko, atsitikdavo dar blogiau. Ir taip tęsėsi tol, kol atėjo diena, kai vienas alkoholikas tarė: „Man reikia kito alkoholiko. Man jo reikia ne mažiau kaip ir jam manęs.“ Mįslė įminta. Išeitis atsirado. Po daugelio metų atsirado galimybė perduoti informaciją. Todėl dabar mes jau neiname pas kunigus, pas daktarus, pas žmones garsiomis pavardėmis. Mes žinome, kad jie padėti negali. Dabar mes einame vieni pas kitus. Einame pas tuos, kurie jau buvo ten, kur eita šimtmečius. Mes stengiamės. Mes jau galime nemirti.

Mes, Anoniminių alkoholikų draugijos nariai, esame jau išsikapstę iš alkoholizmo liūno. Papasakoti, kaip mums tai  pavyko, yra pagrindinis mūsų tikslas. Taip pat tikimės, kad mūsų atvirumas ir praeities ataskaita padės geriau suprasti alkoholiką ir galimybes sveikti.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos