Garbaus amžiaus, bet vis dar labai jaunatviška, nuolat besišypsanti bei trykštanti optimizmu Nijolė Ūsienė, Šakių r. Kidulių pagrindinės mokyklos direktorė, ruošiasi pasitraukti iš pareigų. Moteris džiaugiasi pagaliau skirsianti laiko šeimai, vaikams, mylimiems anūkams.

Įžengus į kabinetą, dėmesį patraukia kabantys varpeliai, stovintis plačiai sparnus išskleidęs kiras, ant palangės skraidančios raganos, padėkos, taurės ir kiti daiktai.

Mažos smulkmenos

„Kai Kiduliuose užsidarė vidurinė mokykla, seniūnija įteikė mums 12 mažų varpelių (kiekvienas varpelis simbolizuoja vieną klasę) linkėdama iš dešimtmetės vėl tapti dvylikamete. Kadangi esu biologijos mokytoja, kirą man padovanojo vienas iš tėvų – Vytautas Skaisgirys, buvęs policininkas. Aš jį paliksiu biologijos kabinetui. Raganas, saugančias nuo piktų dvasių, padovanojo mokyklą baigę abiturientai.“

Nesvajojau tapti mokytoja

„Esu kilusi iš Liudvinavo miestelio, Marijampolės rajone. Turiu seserį ir du brolius. Visi gyvena Dzūkijoje. Niekas iš mano šeimos narių niekada nedirbo pedagoginio darbo. Ir aš niekad nenorėjau būti mokytoja. Baigiau Vilniaus valstybinį universitetą, Gamtos fakultetą. Pagal specialybę esu hidrobiologas-ichtiologas, chemijos-biologijos dėstytoja.  Šakių rajonas man taip pat buvo svetimas, niekada nematytas, kol 1971 m. gavau paskyrimą į Griškabūdį. Ten mokytojavau trejus metus. Tada supratau, kaip man smagu dirbti su vaikais. Mokiniai mėgo mano pamokas.  Mes eidavome į gamtą, tyrinėdavome gandrus,  darydavome įvairias iškamšas, išsiruošdavome į žygius. Apie tai galėtų papasakoti mano buvę mokiniai, taip pat pasirinkę biologijos studijas, – Vitas Daniliauskas, Kęstutis Lopeta, Kęstutis Vaičiūnas.  Vėliau dvejus metus dirbau pavaduotoja Griškabūdyje, tadapedagoginio darbo buvo mažiau.“

Mokyklos direktorė

„Nuo 1976 m. buvau Sudargo M. Sederevičiaus pagrindinės mokyklos direktorė, o nuo 1984 m. vadovauju Kidulių pagrindinei mokyklai, kuri šiais metais švęs 80 metų įkūrimo jubiliejų.Aš dirbau dviem laikotarpiais – iki nepriklausomybės ir laisvoje Lietuvoje. Mano manymu, šiandien mokykla turi daugiau savarankiškumo, nėra partinio spaudimo. Mokykla turi savo strategiją, savo veiklos programą. Ji gali planuoti savo veiklą, lėšas, vykdo daugiau iniciatyvų. Bet matau ir keletą problemų. Pirmiausia, mokyklos finansines galimybes riboja mokinio krepšelis. Mokykla nevisada pajėgi įsigyti reikiamų priemonių. Kita problema – sumažėjęs mokytojų darbo krūvis. Mūsų mokykloje dirba mokytoja, kuri važiuoja dirbti į keturias mokyklas. Dar vienas mūsų rūpestis – kaip išlaikyti mokinius. Mano, kaip direktorės, užduotis visada buvo reprezentuoti mokyklą, kad ji taptų patraukli, įdomi, išsiskirianti iš kitų, nes aplink mus yra dar keturios mokyklos (Jurbarko, Gelgaudiškio, Slavikų, Sudargo).“

Santykis su mokiniais

„Jaučiu, jog direktorės pareigos atitolino mane nuo vaikų. Su mokytoju jie praleidžia daugiau laiko, labiau jį myli, o pas direktorių vaikai užsuka, kai nusižengia. Mano nuomone, kai direktorius neturi pamokų, jis praranda ryšį su vaikais. O tą ryšį reikia turėti. Net posėdžio metu, mokytojams kalbant apie vaiką, man būna sunku nuspręsti, ar jis ištiesų toks negabus. Dirbant mokykloj, būtina pažinti vaikus. Direktorius neturėtų būti vien vadybininkas, tada atitolstama nuo svarbiausio dalyko – bendruomenės.“

Šiuolaikinis mokytojas

„Anksčiau į mokytoją buvo žiūrima kaip į visažinį. Mažos mergaitės paklaustos, kuo norėtų būti, atsakydavo –  mokytoja. Dabar mokytojas turėtų vesti mokinį žinių keliu. Šiuolaikinis mokytojas turi būti drąsus, iniciatyvus, o svarbiausia – mylėti vaikus. Manau, kad visiems mokytojams darbas mokykloje dovanoja jaunystę. Tu privalai išlikti budrus, nes su mokiniais reikia ir pažaisti, ir palėkti, ir pakeliauti...“

Kodėl būtent dabar...

„Man, kaip vadovei, tai palankiausias laikas, nes baigiasi kalendoriniai metai, o kartu su jais ir suplanuoti darbai. Mokyklos veiklos programa, strateginiai, finansiniai planai yra rašomi gruodį. Tad aš užbaigiu tuos metus, o ateinantis vadovas turės savo veiklos planą. Be to, aš jau aštuoneri metai kaip pensijoje. Norėčiau pasakyti: nepritariu tai nuomonei, kad pensijon išėjęs mokytojas negali mokyti vaikų. Viskas priklauso nuo žmogaus savybių. Pažįstu aštuoniasdešimtmetę geografijos mokytoją, kuri kur kas pralenktų keletą jaunų mokytojų.

Išėjusi iš darbo, pagaliau skirsiu laiko šeimai. Dirbdama direktore buvau labai užsiėmusi ir nerasdavau pakankamai laiko savo vaikams. Jaučiuosi skolinga jiems. Būti mokytojos vaiku labai sunku.“

Aktyvus poilsis

„Esu labai gyvybinga. Anksčiau esu lankiusi parašiutizmą. Labai mėgstu plaukimą, net išmokiau tris savo anūkus plaukti. Mėgstu aktyviai leisti laiką su savo anūkais. Mes ir po sniegą voliojamės, ir senius-besmegenius statom, ir lapus vežam, susimetę į karučius. Taip pat mėgstu pakeliaut, pažiūrėt, kaip gražu Lietuvoj. Ten, kur aš apsilankau, vėliau vežu ir savo kolektyvą. Su mokytojais per atostogas aplankėm Pakruojo dvarą. Su aptarnaujančiu personalu važiavome į Viešvilės pažintinį taką.Ten mes iškasėm buką, parsivežėm ir pasodinom mokyklos kiemely. Aš jau žinojau, kad išeisiu, tad bukas kažkam bus prisiminimas apie mane...“

Mokykla po dešimties metų

„Aš matau atsinaujinusią mokyklą su jaunu, naujų idėjų turinčiu direktoriumi. Norėčiau, kad keistųsi valdžios vyrų požiūris į mokymą. Mūsų šalis nedidelė, mes neturime iškasenų, mes negalime nustebinti pasaulį pramone, tad norėtųsi, kad  mūsų vaikai garsintų Lietuvą moksliniais pasiekimais. Palinkėčiau mokyklai išlikti, kad vaikams ir mokytojams būtų čia gera…”

Vilma Staneikienė