Penktadienį Sintautų pagrindinėje mokykloje vyko knygos „Marija Puodžiukaitienė: asmenybė ir laikmetis“, skirtos mokytojos Marijos Puodžiukaitienės (1933–2012) atminimui, sutiktuvės. Knygoje publikuojami M. Puodžiukaitienę pažinojusių ar su ja kartu dirbusių asmenų atsiminimai, skelbiama dalis jos pačios nepublikuotų straipsnių. Į knygos pristatymą susirinko gausus būrys giminaičių, buvusių mokinių, kolegų, Sintautų miestelio gyventojų.

Sutiktuvės prasidėjo literatūrine kompozicija „Kitokia knyga“, kurią paruošė mokytoja Daiva Orintienė su Sintautų pagrindinės mokyklos mokiniais, kurių lūpomis nuskambėjo daug faktų, prisiminimų apie savo gyvenimą mokytojos profesijai paskyrusią M. Puodžiukaitienę.

1952 m. sėkmingai baigusi Mokytojų seminariją jaunutė mokytoja atvyko į vienintelę savo darbovietę – tuometinę Sintautų vidurinę mokyklą. Mokiniai M. Puodžiukaitienę kaipmat pamilo, ji juos mokė ne tik lietuvių kalbos, tačiau diegė tokias vertybes kaip sąžiningumas ir darbštumas.

Visa kalbinė M. Puodžiukaitienės veikla yra susijusi su Sintautų mokykla, beveik šešis dešimtmečius ji mokė vaikus lietuvių kalbos ir literatūros, kaupė istorinę medžiagą, puoselėjo tautines vertybes. Sužavėta Sintautų dainiaus poeto Prano Vaičaičio kūryba 1965 m. mokytoja Sintautuose įkūrė literatūrinį P. Vaičaičio muziejų. Nuolatinių mokytojos pastangų dėka muziejus augo ir plėtėsi, kol tapo mokyklos krašto istorijos ir literatūros muziejumi. Šiuo metu jo fonduose yra apie 500 eksponatų.

Įdomus faktas, jog M. Puodžiukaitienė daug prisidėjo prie to, kad atsirastų Sintautų miestelio herbas. Ruošiantis Sintautų miestelio 440 m. jubiliejui nutarta, kad Sintautai turi turėti savo herbą. 2000-aisiais grupelė sintautiečių paruošė kelis herbo variantus, vyko į Vilniuje vykusį Heraldikos komisijos posėdį, tačiau nė vienas iš herbo variantų nebuvo patvirtintas. Tuomet M. Puodžiukaitienė pasiūlė prie dviejų dobilo lapų prikomponuoti trijų upelių santaką, mat tai atspindėtų vietovės bruožus. Galų gale buvo patvirtintas galutinis variantas – žaliame fone trijų upių santaka ir trys dobilo lapai.

M. Puodžiukaitienė surinko atsiminimus apie P. Vaičaitį, Praną Liukaitį, pasirūpino pastarojo poezijos išleidimu. Brolių Aleknavičių leidžiamai daugiatomei enciklopedinio pobūdžio knygai „Novužės krašto vaikai“ parengė beveik 30 straipsnių, surinko ir perdavė daug Sintautų krašto žymių žmonių nuotraukų, respublikinėje ir rajono spaudoje paskelbė daugiau kaip 100 straipsnių apie Sintautų krašto žmones, kultūros įvykius.

Paskatinta savo mokinio ir knygų leidėjo Vidmanto Staniulio mokytoja sėdo prie rašomojo stalo ir 2004 m. pasaulį išvydo gausiai iliustruota istorinė apybraiža „Sintautų mokyklos šviesa“, 2005 m. – biografinė apybraiža „Rašytojas ir švietėjas kunigas Antanas Tatarė“, 2006 m. – „Sintautų krašto keliais“, o 2009 m. kartu su V. Staniuliu mokytoja parašė Sintautų mokyklos muziejaus istorijos studiją „Muziejus – kultūros vertybės, žmogus“.

M. Puodžiukaitienė, kaip kalbėjo knygos sutiktuvių dalyviai, beveik niekada neturėdavo laiko, buvo užsiėmusi begale darbų – visas jos laikas buvo skirtas muziejui, mokyklai ir mokiniams. Tiesa, knygos išleidimą inicijavo ir ją sudarė M. Puodžiukaitienės anūkė Gabrielė Raškevičiūtė.

Knygą apie M. Puodžiukaitienę redagavusi ir mokytoją artimai pažinojusi istorikė Vida Girininkienė pasakojo, kad dvi ar tris dienas prieš M. Puodžiukaitienės mirtį ji važiavo iš Sintautų, o mokytoja važiavo į Kudirkos Naumiestį, jau tada V. Girininkienę kankino bloga nuojauta, kad jos susitikusios paskutinįsyk, tačiau tuomet moterys taip ir neturėjo laiko paskutinį kartą pasikalbėti.

„Labai mėgstu žaidžiančius žmones, na, tokio charakterio. O Marija buvo tikra žaidėja. Ir labai gera. Mūsų susitikimai visuomet būdavo nuostabūs“, – kalbėjo V. Girininkienė.

Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro turizmo ir kraštotyros skyriaus metodininkas Arvydas Ščiukaitis M. Puodžiukaitienę susitikdavo per kraštotyros konferencijas ir prisiminė, kad ji visuomet buvo pasitempusi.

„Mokytoją pažinojau nuo 2002 m. Konferencijose stengdavausi pakalbinti vyresnio amžiaus mokytojas, paklausti, kaip joms sekasi. Darbas, kurį ji atliko, yra didelis indėlis į šio krašto istoriją. Turite lygiuotis į šią mokytoją, kuri buvo didi asmenybė, dirbusi iš meilės savo kraštui, mokiniams“, – kalbėjo A. Ščiukaitis.

„Versmės“ leidyklos vadovas Petras Jonušas pasidžiaugė išleista knyga ir juokavo, kad ji tikrai nėra prisvilęs blynas, mat atspausdinta kokybiškai, tačiau svarbiausia, kas slepiasi jos viduje, – mintys, pasisakymai apie Sintautų krašto šviesuolę, apie Sintautų Mariją.