Praėjusią savaitę Šakių „Žiburio“ gimnazijos bendruomenę subūrė kasmetinės meno dienos „Plyta“. Tiesa, šiemet jos buvo labai ramios, be didelių šėliojimų ir sienų tepliojimo, tačiau vyko daug įdomių susitikimų su įvairaus meno kūrėjais, atidaryta keletas parodų, mokiniai ir mokytojai buvo pakviesti dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse.

Kvietė paleisti praeitį

Šakių „Žiburio“ gimnazijos moksleivės Silvija Bartkutė, Auksė Puišytė, Goda Endzelytė, Emilija Vensaitė ir Viltė Miliūnaitė, pagrindinės meno dienų organizatorės, prasitarė, kad pavadinimu „Paleisk“ šiemet sau ir kitiems stengėsi ištransliuoti žinią – nereikia įsikabinti į praeitį, blogus prisiminimus, nerimą ir pyktį, geriau paleisti susikaupusį negatyvą ir pradėti džiaugtis dabartimi.   

Kiek neįprastai, parodomis „Plytos“ memory lane“ ir „Kas slepiasi mūsų paraštėse?“, prasidėjęs šių metų renginys nukėlė į praėjusius metus ir atskleidė, ką mokiniai iš nuobodulio pamokose pripaišo savo sąsiuvinių paraštėse. Pasak organizatorių, kasmet į „Plytos“ dienas stengiamasi pritraukti kuo daugiau eiles ar prozą kuriančių mokinių, kuriems dažnai pritrūksta drąsos išsakyti savo poetinį žodį. Šiemet meno dienose suskambo Godos Endzelytės poezija.

Kino filmavimo virtuvė

Nepaprastai įdomus susitikimas gimnazistų laukė su kultūrinio blog‘o „A ne?“ kūrėjomis ir grupės „Jauti“ koordinatorėmis Kornelija Anelauskaite ir Gerda Berentaite, Lietuvos teatro ir kino režisieriumi rokiškėnu Justinu Krisiūnu. Jis kino vakare „Kas vyksta filmavimo aikštelėje?“ apžvelgė, kaip buvo kuriami filmai  „Emigrantai“, „Dėdė, Rokas ir Nida“ bei  „Širdys“, taip pat pasidalijo savo prisiminimais apie juose nusifilmavusius aktorius, jau Anapilin išėjusį kino grandą Arūną Storpirštį, su kuriuo J. Krisiūnas ypač susidraugavo filmuojant „Dėdę, Roką ir Nidą“. Pasak kūrėjo, tai buvo vienas iš jo mokytojų, pastūmėjusių eiti pirmyn. Jo nuomone, labai svarbu pasirinkti tokius aktorius, kurie būtų artimi širdžiai ir sielai, nes tuomet daug lengviau dirbti.

„Realiai filmas yra kuriamas iki kameros paleidimo. Pasiruošimas filmui yra pats svarbiausias etapas. Jei nepadarai šių namų darbų ir blaškaisi filmavimo aikštelėje, filmas labai išbrangsta“, – pasakojo J. Krisiūnas, vis dar abejojantis, ar gali save vadinti režisieriumi.

„Tai, kad tu padarei tris filmus ir dešimt spektaklių, tai dar nereiškia, kad esi režisierius. Kartais užtenka vieno filmo arba spektaklio, kuris tampa chrestomatiškas ir viską viduje sujudina. Aš manau, kad dėl šio vardo man dar reikia kovoti“, – atvirai prisipažino kūrėjas.

Nereikia būti menininku

Kaip įprastai, „Plytoje“ netrūksta ir susitikimų su buvusiais „Žiburio“ gimnazijos mokiniais. Šiemet meno dienose dalyvavo Ugnė Balčiūnaitė, pakvietusi į kūrybinę paskaitą „Kiekvienas gali būti dizaineriu“, bei įvairius projektus kuriantis ir įgyvendinantis verslininkas Robertas Ulinskas. Kartu su juo atvažiavo pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje sulaukusi jauna menininkė Jolita Vaitkutė iš Joniškio. Ji tapo žinoma, kai besimokydama mokykloje iš šaltibarščių sukūrė Prezidentės Dalios Grybauskaitės portretą.

Visi kūrėjai moksleiviams atskleidė gerai žinomas tiesas – nebūtinai reikia būti menininku, kad galėtum kurti, daug kūrybinių idėjų gali kilti netgi tinginiaujant, o pačios geriausios mintys gimsta tada, kai susikoncentruoji į kokį nors vieną dalyką, pavyzdžiui, duše, vairuojant ar tualete.

„Aš savęs nelaikau menininku, nes šis žodis labai įpareigoja“, – atviravo R. Ulinskas, paskatinęs jaunimą save išbandyti įvairiose srityse ir to nebijoti, nes įgytos patirtys visada praverčia tolimesniame gyvenime. Svarbiausia nestovėti vietoje, ieškoti naujų įspūdžių. Tam geriausiai gali pasitarnauti kelionės, kurios moko netradicinio požiūrio.

Galima kurti iš bet ko

Pritardama šakiečio mintims, J. Vaitkutė prasitarė, kad taip pat save išbandė įvairiose srityse, kol suprato, kad geriausias užsiėmimas yra piešimas. Ji mokiniams papasakojo apie savo kūrybinį kelią – nuo portretų, pieštų pieštukais, iki sukurtų iš bet ko. Pavyzdžiui, iš saulėje patirpusios šokolado plytelės tiesiog ant palangės, iš šiukšlių, daržovių... Tokijuje iš lietuviškos ir japoniškos žemės menininkė sukūrė Japonijos diplomato Chiunes Sugiharos, Antrojo pasaulinio karo metais gyvenusio Kaune ir šimtus žydų išgelbėjusio nuo Holokausto, portretą. Beje, mokiniai ir patys galėjo pabandyti kažką sukurti improvizuodami su atsitiktiniais daiktais.

Tad šįkart paskutinė „Plytos“ diena buvo kupina įspūdžių, nestokojo įvairių užsiėmimų, skatinančių kūrybiškumą. Paleidę neigiamas emocijas gimnazistai dar nesijautė visiškai išsikvėpę ir su trenksmu meno dienas pabaigė tradiciniu koncertu, kuriame pasirodė nauja gimnazijos grupė „Mėlyna“ ir „Kažkas bus“ iš Kauno.