Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Birželio pabaigoje gražus būrys jaunimo prasmingai vasarą leido Jono Jablonskio tėviškėje – jau vienuoliktą kartą kanklių entuziastai moko vaikus ir jaunimą kankliuoti. Šiųmečiame „Kanklininkų sambūryje“ dalyviai ne tik mokėsi kankliuoti, groti įvairiais liaudies instrumentais, bet vyko keramikos užsiėmimai, o baigiamajame koncerte dalyviai pademonstravo, ko išmoko.

Kanklių muzikos entuziastė, Griškabūdžio kultūros centro folkloro ansamblio „Nova“ vadovė Nijolė Černevičienė jau vienuoliktą kartą vaikus ir jaunimą pakvietė pažinti tradicinį kankliavimą.

Šiais metais 22 vaikai nuo šešerių iki 18-os metų iš mūsų rajono, Vilkaviškio r. bei Kazlų Rūdos, Garliavos (Kauno r.) sugužėjo į Jablonskynę. Nuo pat pirmos dienos prasidėjo intensyvios kankliavimo pamokos, kurias vedė patyrę mokytojai, su zanavykiškomis kanklėmis supažindino Marijampolės kraštotyros muziejaus tautosakininkas Jaunius Vylius, kuris kanklininkų stovykloje vaikus kankliuoti moko nuo pat jos susikūrimo.

„Skambinti kanklėmis išmokti yra nesudėtinga, pirštelius pakeli, ant stygų padedi... Kanklės yra toks instrumentas, kuris tarsi užvaldo žmogaus dvasią. Jei žmogus išgirsta kankles, ta kanklių muzika jo ir nepaleidžia, jei žmogus išmoksta kankliuoti, tai niekada ir nepameta“, – sakė J. Vylius ir pridūrė, kad stovyklos dalyvius mokė kankliuoti mūsų krašto liaudies dainas pagal vieno žymiausių tradicinių kanklių ir kankliavimo puoselėtojų, mūsų kraštiečio Prano Puskunigio sukurtą kankliavimo metodiką.

Stovyklos dalyviai taip pat susipažino ir su kitais instrumentais: skudučiais, cimbolais, sužinojo apie smuiko griežimo ypatumus. Per keturias „Kanklininkų sambūrio“ dienas vyko ir daugiau įvairių užsiėmimų vaikams: molio edukacijos, kupolių rišimas, mūsų krašto šokių ir dainų pamokos. Dalis vaikų stovyklos metu gyveno palapinėse, pastatytose Jablonskynės kieme.

Gražus šios tradicinės stovyklos akcentas, kad pirmųjų stovyklų dalyviai, išmokę groti ir pamilę kankles, šiais metais jomis kankliuoti mokė jau kitus. Štai Karolina Sinkevičiūtė iš Bliuviškių, nuo dešimties metų į rankas paėmusi kankles, šiais metais mokė sesę Pauliną.

„Didžiausias šiandien man džiaugsmas, kad kankliavimo tradicijos perduodamos iš kartos į kartą, mano saviveiklininkai šiandien atvežė čia savo vaikus, vadinasi, žmonės etnine kultūra gyvena ir mūsų darbas nenuėjo veltui“, – emocijų neslėpė trisdešimt vienerius metus etnokultūrą puoselėjanti N. Černevičienė.

Į „Kanklininkų sambūrio“ dalyvių baigiamąjį koncertą atvyko tėveliai ir kiti svečiai, darniai nuskambėjo kanklininkų himnas ir išmoktos kitos mūsų krašto melodijos, o dalyviai jau garsiai kalbėjo, kad stovykloje mielai dalyvautų ir kitais metais.