Penktadienį Griškabūdžio bendruomenė šventė švietimo pradžios ir pirmosios parapinės mokyklos įsteigimo dviejų šimtų metų jubiliejų. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis, kurias už mokyklos bendruomenę aukojo Griškabūdžio bažnyčios klebonas Vytautas Mazirskas. Po jų Griškabūdžio kultūros centre vyko minėjimas „Buvome. Esame. Būsime“, kuriame netrūko skambių dainų, šokyje besisukančių gimnazistų, istorijos prisiminimų ir sveikinimų.

Į šį renginį įsipynė ir simbolinis dviejų mūsų krašto kūrėjų – poeto, vertėjo, publicisto Albino Bernoto ir mokytojo, vertėjo, poeto Arvydo Galgino pagerbimas – prie Griškabūdžio kultūros centro jiems atidengtas įspūdingas paminklas. Gimnazijos bendruomenė didžiuojasi, kad šių žmonių gyvenimas susijęs su Griškabūdžio mokyklos vardu, todėl, prisidėdami prie poetų atminimo įamžinimo, akmenis paminklo pagrindui nešė ir moksleiviai. Neatsitiktinai ir ši data – švietimo pradžios paminėjimas – pasirinkta skulptūros atidengimui. Idėja pagerbti ir įamžinti A. Bernoto ir A. Galgino atminimą kilo buvusiai ilgametei savivaldybės Kultūros ir turizmo skyriaus vedėjai Augenijai Kasparevičienei. Ją įgyvendino menininkai Algimantas Vorevičius ir Andrius Stankevičius.

Pasak A. Vorevičiaus, nors minčių buvo įvairiausių, bet galiausiai, kad paminklas būtų šiuolaikiškas, kad „galėtų dalyvauti bendruomenės gyvenime“, jo pagrindu buvo pasirinktos kėdės ir metalas. A. Vorevičius neabejojo, kad „Griškabūdis įeis į istoriją su šitom savo metalinėm kėdėm“. Besidžiaugdamas rezultatu, kuris atsirado sujungus jaunystę ir patirtį, jis už bendrą darbą dėkojo savo kolegai A. Stankevičiui, už pagalbą – Griškabūdžio seniūnui Sauliui Naumavičiui, „už patarimus, įvairias chemijas ir pamokas“ – skulptoriui Kęstučiui Dovydaičiui.

A. Stankevičius prasitarė, kad išeitų neplona knyga iš paminklo kūrimo užkulisių.

Jubiliejinį Griškabūdžio mokyklos minėjimą „Buvome. Esame. Būsime“ pradėjo gimnazijos direktorius Arūnas Šalnaitis, kuris pats yra šios mokyklos 29-os laidos abiturientas. Jis į susirinkusius kreipėsi kaip į „šviesuomenės narius“. Ir neatsitiktinai. Mat kas šią dieną švenčia, tai arba pats tą šviesą skleidžia, arba džiaugiasi jos spinduliais.

„Labai įdomu mintyse sugrįžti du šimtus metų atgal ir įsivaizduoti, kad šiame krašte, kažkur Griškabūdyje, gyveno žmonės, turėjo vaikų ir sugalvojo juos mokyti, ugdyti. Įdomu ir tai, kad atsirado žmonių, kurie galėjo tai daryti, kad šviesos poreikis per visus du šimtus metų išliko, kad dėl to mes ir esame čia. Ar būsime? Mes nežinome. Bet šviesos poreikis yra esminis ir labai labai tikras“, – kalbėjo A. Šalnaitis, apgailestaudamas, kad daug švietėjų išėjo Anapilin ir mes nė jų veidų neatsimenam, tačiau jie ištisus du šimtus metų tęsė savo misiją – nešė šviesą, šilumą, gėrį ir išugdė dešimtis kartų.

Būtent todėl jis paprašė visų atsistoti ir paploti buvusiems ir esamiems mokytojams bei mokiniams. Per pilnut pilnutėlę Griškabūdžio kultūros centro salę nuaidėjo plojimai. Čia žmonės atvyko iš visos Lietuvos, kad pajustų bendrystę ir prisimintų kelią, kurį nukeliavo jų pirmtakai – Griškabūdžio apylinkių žmonės. Pirmosios žinios apie mokyklą randamos Marijampolės apskrities suorganizuotų elementorinių mokyklų sąraše, sudarytame 1819m. Ten rašoma, kad dabartiniame Šakių rajone veikė 11 mokyklų, tarp kurių minima ir parapinė Griškabūdžio mokykla, kurioje mokėsi 40 vaikų. Yra išlikę faktų, kad spaudos draudimo metais Zanavykijoje lietuviškiausios buvo Griškabūdžio ir Sintautų parapijos. Jos geriausiai atlaikė lenkinimo, o vėliau ir rusinimo išbandymus. Tik panaikinus spaudos draudimą, atgijo ir mokykla, tačiau labai trūko patalpų, mokytojų ir vadovėlių.

1923 m. pradėta statyti Griškabūdžio pradžios mokykla. Archyvuose randama, kad 1931 m. jos trijuose komplektuose mokėsi 161, o po poros metų – 142 mokiniai.

Pagal įstatymą pradžios mokyklų mokslo metų pradžią ir pabaigą kasmet turėjo nustatyti Švietimo ministerija. Tačiau realybėje mokslo metų pradžia Griškabūdyje priklausė nuo situacijos. Tėvai, kuriems reikėjo vaikų pagalbos ganant gyvulius ir kituose ūkio darbuose, ne itin troško skubėti išleisti vaikus į mokyklą, tad dažnai mokslai prasidėdavo tik lapkričio pradžioje. Pradžios mokykloje buvo mokoma tikybos, lietuvių kalbos, skaičiavimo, tėvynės pažinimo, istorijos, geografijos, gamtos, dailės, rankų darbų, muzikos ir dainavimo, kūno kultūros.

1940–1941 metai daug ką pakeitė. Ypač skaudi buvo tremtis, nacionalizacijos banga, prievartinis varymas į kolūkius. 1947m. Griškabūdyje atidaryta progimnazija, kurioje mokėsi 170 mokinių, nuo tų metų pradėta rašyti ir išsami mokyklos kronika. 1948 m. progimnazija pertvarkyta į gimnaziją, vėliau – į vidurinę mokyklą, kiekvienais metais atidarant vis naujas klases. 1952 m. išleista pirmoji vidurinės mokyklos dešimties abiturientų laida. Mokinių ir mokytojų mokykloje nuolat daugėjo. Pavyzdžiui, 1970 m. mokykloje mokėsi 413 mokinių, dirbo 24 mokytojai.

Naujas mokyklos istorijos etapas prasidėjo 1975m., kai buvo pastatyta nauja, erdvi, mūrinė trijų aukštų mokykla su sporto sale. Tuo metu mokykloje mokėsi 540 mokinių, dirbo 28 mokytojai.

Laiko ratas vis sukosi, keitėsi žmonės, nuo 2011m. Griškabūdžio vidurinė mokykla tapo gimnazija. Pavasarį ją baigs jau dešimtoji gimnazistų laida. Šiandien sunkiai galime įsivaizduoti tą seną medinę mokyklėlę, ūkininko stubą, kurioje prasidėdavo griškabūdiečių kelias nuo pirmosios raidės į aukštesnį mokslą. Tačiau esminės vertybės nesikeičia. Juk kol šviečia mokyklos langai, šviesu visiems, esantiems greta.

Daug nuoširdžių palinkėjimų jubiliejaus proga gimnazijos mokytojams ir mokiniams išsakė į šventę atvykę rajono vadovai, svečiai ir buvę mokyklos mokiniai bei mokytojai. Po šventinio koncerto jie skubėjo pasidairyti po mokyklos erdves, pasikalbėti prie arbatos puodelio, prisiminti čia praleistas dienas, o vėliau galbūt ir pašėlti visų kartų diskotekoje.