Muzikos istorijos pamoka Šakių meno mokykloje. „Žinojai, kad šiemet mokykla švenčia 65-ąjį gimtadienį?“ – klausia viena mokinukė kitos. „65-ą??? Oho kiek daug. Nemaniau, kad tokia sena... Pala pala, o tai kiek tada metų Martinaičiui, jei mokyklai jau 65-eri??? Negi jis toooooks senas???“ – negali atsistebėti kita. Taip šmaikščiai trečiadienį prasideda jubiliejinis Meno mokyklos renginys, subūręs sausakimšą Šakių kultūros centro salę vienaip ar kitaip su menu susijusių esamų ir buvusių mokinių, jų tėvų ir mokytojų, nes progų švęsti būta ir daugiau...

Jei prieš tuos 65-erius metus, kai buvo įkurta mokykla, joje buvo mokoma tik muzikos, tai jau trisdešimtmetį čia veikia ir Dailės skyrius, o 11 metų skaičiuoja mokyklos Šokio skyriaus įkūrėjai. Todėl jubiliejinis renginys pirmiausia prasidėjo ne scenoje, o ekspozicijų salėje, kurioje įvyko ne tik moksleivių darbų paroda, bet ir šiltas pasidalijimas apie praeitį ir dabartį. Kai prieš trisdešimtmetį Lolita Rūgytė savo idėją apie Dailės skyriaus Meno mokykloje reikalingumą išsakė tuometiniams valdžios atstovams, šie, prisipažįsta, sutiko ir nebeliko nieko daugiau – tik sutikti bei nebetrukdyti. Aplink idėjos autorę netruko susiburti stipri mokytojų komanda, nors, pavyzdžiui, Vytautas Kaunas dailės pedagogikos netgi labai kratėsi, bet… jubiliejiniai mokyklos kadrai tą vakarą išdavė, kad darbas su jaunimu verčia smagiai išprotėti, atsiduodant kūrybinei tėkmei ir neslepiant vidinės laisvės. Dar smagiau, kalbėjo L. Rūgytė, kad Dailės skyriaus pedagogų gretas papildė Meno mokyklą baigusieji mokiniai. Tokių išties šiuo metu nemažai, o jų patirtys vertingos, kai į situacijas gali pažvelgti tiek iš mokyklinio suolo prisiminimų, tiek jau iš suaugusio žmogaus perspektyvos. Ne sentimentaliu tokiomis progomis būti greičiausiai neįmanoma, todėl ir L. Rūgytė atvirai prisipažįsta, kad jai salsta širdis klausant, kaip dabartiniai mokiniai mokyklą vadina antraisiais namais, o mokytojus prilygina tėvams, arba matant savo buvusius mokinius jau suaugusius, pasiekusius profesinių aukštumų, ji sako: „Būtent tame ir matau savo darbo prasmę – pabūti jaunam žmogui tramplinu, niukstelėti, jei matai, kad tą akimirką to trūksta, ir paskui stebėti, kaip jie išsiskleidžia, ar kurdami filmus apie rezistenciją, ar aktyviai dalyvaudami visuomeniniuose judėjimuose, tapdami gydytojais ar džiugindami įvertinimais kitose srityse.“

Jubiliejinis vakaras, deja, turėjo aiškų scenarijų, todėl, valandėlę pasidalinę įspūdžiais ekspozicijų salėje, visi gužėjo užsiimti sau patogesnės vietos pagrindinėje salėje. Dar iki renginio pradžios tiek Meno mokyklai 18 metų vadovaujantis Einaras Martinaitis, tiek pavaduotoja ugdymui Ramunė Valaitienė patikino, kad pompastikos nebus, tačiau nesu tikra, ar nepamelavo… Sausakimša salė, begalė praeitį atspindinčių skaidrių, buvusių mokinių prisiminimų viražai, o kur dar viską gyvai iliustruojantys dabartinių mokinių ir mokytojų meno pasirodymai bei šūsnis svečių sveikinimų… Gal čia viskas dėl to, jog 65-eri nėra jau taip ir mažai? Tiesą pasakius, archyvinės medžiagos apie mokyklą, patikino jos vadovas, nėra taip gausiai kaip norėtųsi, todėl tenka tenkintis tais vertingais kadrais, kuriuos randa. Prieš 65-erius metus mokykla buvo įsikūrusi priešais kultūros centrą, dabartiniuose parapijos namuose, ir visa ji tilpo į penkis mažyčius kambarius. Pirmasis muzikos mokyklos direktorius buvo Juozas Rackevičius, kuris mokė groti akordeonu. Vėliau, nuo 1960 m., mokyklai vadovavo smuiko bei akordeono klasėse dėstęs Jurgis Palionis. Jis įkūrė akordeonininkų orkestrą. Prabėgus dar keleriems metams mokykloje įkuriamos pučiamųjų instrumentų klasės, suburiamas pučiamųjų instrumentų orkestras ir net 15 metų mokyklai vadovauja bei klarnetu moko groti Gediminas Kurauskas. Muzikos mokykloje pradeda dirbti nauji specialistai: teoretikai, akordeonininkai, fortepijono, klarneto ir gitaros specialistai, suskamba choro balsai. Įkuriami du mokyklos filialai – Gelgaudiškyje ir Kudirkos Naumiestyje. Dar vėliau mokyklai 24-erius metus vadovavo fortepijono mokytoja Dalė Lukošovaitė-Lukoševičienė. Per tuos metus išaugo mokinių skaičius, išsiplėtė dėstomų dalykų sąrašas, padaugėjo mokytojų… ir išpopuliarėjo fortepijonas, laurus mokykloje skinantis ir dabar.

Istorija svarbi, kad žinotum, nuo ko atsispiri, bet ne ką mažiau intriguojanti yra ir dabartinė mokyklos kasdienybė. Jubiliejinį vakarą į sceną pasipuošusios renesanso drabužiais lipo ir šokio skyriaus mokytojos. Aušra Butkauskaitė-Sederevičienė prisipažino, kad jaudulio buvo gerokai daugiau nei stebint savo auklėtinių konkursinius pasirodymus, o prisiminusi patį Šokio skyriaus įkūrimą, ji patikino, kad tokią svajonę turėjo dar nuo studijų laikų ir smagu, kad jai buvo lemta išsipildyti gimtajame krašte. Nors skyrius dar palyginti visai jaunutis, šokėjos jau prikaupusios atsiminimų bagažą, o jis ir toliau pildosi dalyvaujant konkursuose, skinant laurus, patiriant nuotykius, į kuriuos dažnai kvapą užgniaužę priversti nerti ir mokinių tėvai. Iš to susideda gyvenimas. Beje, kaip ir iš laisvės būti savimi, mokėti šmaikščiai arba, kaip madinga sakyti, kūrybingai žiūrėti į susiklosčiusias aplinkybes. Į sceną užlipęs dabartinis Meno mokyklos direktorius E. Martinaitis net nemėgino slėpti savo paties vaikiškų patirčių šioje mokykloje. Pasirodo, jis planavo tapti krepšinio ar ledo ritulio žvaigžde, todėl klarneto bei kitas tuometinės muzikos mokyklos pamokas iškeisdavo į sporto aikštelę. Tik, deja, jo ir mokytojo nuomonės šiuo klausimu akivaizdžiai nesutapo, todėl laimėjo mokytojo ryžtas kaskart parsiginti neklusnų mokinį iš aikštelės į mokyklą. Tikėtina, kad panašių istorijų rastume ir šiandien, bet apie jas gal bus papasakota tik gerokai vėliau...

O iš tiesų juk viskas visada prasideda nuo tos pirmosios rugsėjo, kai veiduose matosi šioks toks sumišimas ir nežinojimas, kur gi čia papuoliau, kai didelėmis akimis ieškoma reikalingo kabineto, mokytojai lyg ir šypsosi, bet mokinys dar nenujaučia, kiek reikės čia praleisti valandų kedenant dominant septakordų apvertimus, narstant muzikos istorijos ar dailėtyros mazgus ar perpratant perpektyvos paslaptis. O kur dar tie „keiksmažodžiai“ – demi ir grand plije, batmankandiu, žate, rondežan parter… Būtent taip prasideda kelionė per meno pasaulį, skaičiuojant pirmuosius kartus: pirmas išmoktas kūrinys, pirmasis koncertas, pirmoji darbų paroda, pirmasis nedrąsus užlipimas į sceną, pirmieji apdovanojimai… Ir tikrai ne viskas visada kaip per sviestą. Kartais ir pats Čiurlionis klasėje iš paveikslo norėtų išlipti, o mokytojos žili plaukai tampa indikatoriumi apie sėkmes ir nesėkmes. Tačiau kartą peržengus Meno mokyklos slenkstį ir pasijutus ten kaip namuose, išsineši iš ten daug daugiau nei numatyta mokymosi programose. Juk ši vieta, nors ir pavadinta mokykla, ne šiaip sau priskiriama neformaliojo ugdymo sektoriui. Ir juk nebūtinai kiekvienas ją pabaigęs turi tapti pasaulinio garso muziku, dailininku ar šokėju, nors tokių mokykla skaičiuoja ne vieną ir labai jais didžiuojasi… Čia užtenka ir to, kad išeisi geresniu, save realizuoti gebančiu žmogumi, reiklesniu meno vartotoju.

„Linkiu darnos, susiklausymo, profesionalumo, harmonijos. Kad skirtingos kartos, susitinkančios mokykloje, būtų viena kitai reikalingos ir papildytų viena kitą. Linkiu būti Bacho „Fuga“, kurios pabaigoje suskamba mažoras, linkiu, kad niekada netaptume vien tik madingu būreliu“, – taiklius linkėjimus žėrė E. Martinaitis.

Trečiadienio vakarą nutilus sveikinimams ir oficialumams dar ilgai netilo šurmulys: pasimatyti su seniai matytais, apsikabinti, pasidalinti prisiminimais… Tokie tie jubiliejai – be pompastikos pompastiški.

Lina Morkūnienė