Asta GVILDIENĖ

Praėjusių metų rudenį paskelbta žinia, kad maždaug 14 tūkst. vaikų Lietuvoje nelanko mokyklos, pribloškė visus šalies gyventojus. Atsakingos institucijos spėliojo, kur jų ieškoti. Kai vėliau šie skaičiai buvo patikslinti, paaiškėjo, kad maždaug 6 500 mūsų šalyje gimusių vaikų niekada nelankė mokyklos. Mūsų rajonas ne išimtis - 156 mokyklos nelankančių vaikų ieškojo Švietimo ir sporto bei Vaiko teisių apsaugos skyriai.  

Nuotr. Visą Lietuvą pribloškusi žinia, kad daugiau nei 14 tūkst. vaikų nelanko mokyklos, sukėlė ant kojų visas atsakingas institucijas. Mūsų rajonas ne išimtis - čia buvo ieškoma 156 „dingusių“ moksleivių.

Pasak rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vyresniojo specialisto Gintaro Demeniaus, tokie netikėti mokyklų nelankančių vaikų skaičiai paaiškėjo Informacinių technologijų centrui suvedus gyventojų gyvenamosios vietos deklaravimo ir mokinių registro duomenis. Pagal praėjusių metų statistiką mūsų rajone mokyklos nelanko 156 vaikai. „Kartu su Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais ir socialiniais darbuotojais turėjome išsiaiškinti, kur yra kiekvienas mokinys. Kodėl nelanko mokyklos? Ką veikia?“ – pasakojo  G.Demenius, matantis čia tik vieną minusą - į mokinių registrą kiekvienais metais reikia įvedinėti vis tuos pačius mokyklos nelankančius vaikus. Atrodo, jog vieną kartą įrašius, pavyzdžiui, kad vaikas su tėvais emigravo į užsienį, kitais metais turėtų būti aišku, kodėl jis nesimoko Lietuvoje.  

 
Pradėjus ieškoti „dingusiųjų“ paaiškėjo, kad net 129 mokyklos nelankantys vaikai su tėvais emigravę į užsienį, o jų gyvenamosios vietos pakeitimas nėra deklaruotas. „Mūsų Švietimo ir mokslo ministerija neturi galimybės susisiekti su kitų šalių švietimo darbuotojais, kad išsiaiškintų ar išvykęs į užsienį vaikas ten mokosi, ar ne, - tvirtino G.Demenius. – Todėl tikslių duomenų apie jų mokymąsi neturime.“ Tačiau kaip rodo patirtis, vis tik vaikai užsienio šalyse mokosi. Kiekvienais metais po keletą vaikų iš įvairių užsienio šalių grįžta tęsti mokslų mūsų rajono mokyklose. Daugelis iš jų lietuvių kalbą mokėjo gerai  ir jiems papildomos pagalbos teikti nereikėjo. Pasak Švietimo ir sporto skyriaus specialisto, mokymosi problemų kilo tik dviem moksleiviams. Vienas lietuviškai kalbėjo gerai, tačiau turėjo silpnesnius rašymo įgūdžius, todėl buvo papildomai mokomas. Kitas nors kalbą mokėjo gerai, tačiau neturėjo motyvacijos mokytis. Jam buvo teikiama psichologo pagalba.

Dvylika moksleivių mokosi kitose rajono ar šalies mokyklose, tik kažkokiu būdu, įsivėlus klaidai, buvo priskirti prie nelankančiųjų. Keturi vaikai nesimoko, nes turi neįgalumą, penki – neturi noro mokytis. Keturiems iš jų jau suėję 16 metų, todėl pagal šiandieninius įstatymus jie jau gali patys nuspręsti, ar tęsti mokslus, ar ne. Su vienu, dar 16 metų  neturinčiu moksleiviu, tiek Švietimo ir sporto, tiek Vaiko teisių apsaugos skyrių darbuotojai „kariauja“ visus metus, bandydami prikalbinti lankyti pamokas. Tačiau, kai vaikas neturi motyvacijos, tai jis nori eina, nori neina į mokyklą. Ši problema, manoma, išsispręs rugsėjo mėnesį, kai moksleiviui sueis 16 metų, ir jis pats nuspręs ar verta toliau mokytis, ar ne.

Pasak G.Demeniaus, visos institucijos – pradedant pačiomis mokyklomis, taip pat Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistais, socialiniais darbuotojais, psichologais – nuolat stebi situaciją, lankosi socialinės rizikos šeimose, rūpinasi, kad vaikai lankytų mokyklas. Su tais, kurie praleidžia daugiau kaip 50 proc. pamokų – atskira kalba. Jie svarstomi Vaiko gerovės komisijose.

Iš 156  „dingusių“ vaikų, šešeto buvimo vietos vis dėlto nepavyko nustatyti. Jie nelanko mokyklos, o „dingusiųjų“ sąraše įvardinti kaip „nerasti“. Švietimo ir sporto skyriaus specialistams nepavyko sužinoti, ar jie išvyko į kitus miestus, taip pat niekas negali patvirtinti, kad jie su tėvais emigravo į kurią nors užsienio šalį. Tiesiog jų gyvenamoji vieta deklaruota mūsų rajone, tačiau apie „dingusiuosius“ niekas nieko nežino. Tad kaip juos surasti taip pat neaišku.

Ateityje rengiamasi tobulinti gyvenamosios vietos deklaravimo sistemą, kad tokių „dingusių” vaikų mūsų šalyje nebūtų. Todėl ir norima įpareigoti tėvus deklaruoti vaikų išvykimą iš šalies arba informuoti, su kuo ir kur jie pasilieka. Vyriausybė jau svarsto pasiūlymus, kaip spręsti šią „dingusiųjų“ problemą.