Lukšiečiai diskutavo apie nedūžtančias vertybes ir dūžtantį pasaulį

mureikaJau tapo tradicija kasmet balandžio mėnesį Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje organizuoti mokslines konferencijas. Šiųmetinė „Nedūžtančios vertybės dūžtančiame pasaulyje“– jau ketvirtoji. Tradiciškai į konferenciją atvyko jos iniciatorius, pirmosios laidos abiturientas, habilituotas humanitarinių mokslų daktaras profesorius Juozas Mureika, be kurio šie renginiai tiesiog neįsivaizduojami.
 
Nuotr. Konferencijos iniciatorius prof. J. Mureika (dešinėje) ir filosofas N. Kardelis diskutavo su moksleiviais apie gyvenimo vertybes.
 
Konferencija prasidėjo eseistiniais Lukšių Vinco Grybo gimnazijos abiturientės Kristinos Ižganaitytės pasvarstymais apie mūsų dienų dūžtančių svajonių ir vilčių kasdienybę. Į ką atsiremti? Kur postmoderniame pasaulyje ieškoti tų  tikrų, nedūžtančių vertybių? Į šiuos ir kitus klausimus pabandė atsakyti kiti konferencijos pranešėjai.

Gimnazistė Vėjūnė Bataitytė siūlė atsigręžti į Antiką. „Homero herojinį epą „Odisėja“ galime vadinti vertybių vadovėliu, nes kiekviena Odisėjo klajonė yra tarsi vertybių išbandymas. (...) Antikos literatūroje radome ne vieną nedūžtančią vertybę – meilę tėvynei, ištikimybę, dvasios stiprybę, kurios aktualios ir šiandien. Todėl manau, kad verta domėtis Antikos literatūra, nes tai padeda mums eiti teisingu keliu, o jei išklystam –  sugrįžti,“- teigė Vėjūnė.

Vienuoliktokė Ieva Dovydė, kalbėdama apie XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pradžios lietuvių literatūrą, labiau akcentavo vertybes, kurios į žmogaus sąmonę kartu su Jono Biliūno proza atėjo kaip Dekalogo vertybės: nevok, nežudyk, mylėk savo artimą. Pasak jos, pamatinė vertybė, kaip ir Antikos laikais, buvo Tėvynė, kurios vaizdinį mūsų sąmonėje yra suformavęs garsusis poetas Maironis.

Sudėtingą sovietinį laikotarpį apžvelgė Lukšių Vinco Grybo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Alma Čebanauskienė. To meto rašytojai vartojo ezopinę kalbą, kad galėtų kalbėti apie amžinąsias, nedūžtančias vertybes. Diskusijų metu paaiškėjo, kaip vertybes supranta XXI amžiaus mokiniai. Vis tik daugelis jų ilgisi gyvenimiškųjų vertybių ir kritiškai vertina  išorinio grožio, daiktų, pinigų kultą.

Profesorius Juozas Mureika, skaitydamas pranešimą, tvirtino, kad nepajausta vertybė yra nieko verta, ji tarsi „pakabinta“ šalia žmogaus. Cituodamas Lietuvos literatūros tyrinėtojos, habilituotos humanitarinių mokslų daktarės Viktorijos Daujotytės žodžius: „Mes skęstame bendrų, nors ir reikšmingų žodžių jūroje“, jis akcentavo, kad nerasime vertybių kaip padėtų daiktų. Jas turime kiekvienas susiformuoti savyje. Tai yra nuolatinio darbo su savimi rezultatas.

Filosofas, filologas, kalbotyrininkas, vertėjas, Vilniaus universiteto Klasikinės filologijos bei Filosofijos istorijos ir logikos katedrų docentas Naglis Kardelis sukritikavo postmodernų požiūrį į vertybes. „Postmodernizmas – gražus, bet parazitinis augalas: žydi gražiais žiedais, bet neturi šaknų,“- teigė pranešėjas. Jis akcentavo, kad labai svarbu skirti laiko sau, pabūti tyloje, kad galėtum susigaudyti, kas yra tikrosios, o kas tik tariamos vertybės, nes postmodernus pasaulis su savo reklamomis ir vartotojišku požiūriu į gyvenimą nori mus „išjungti“ kaip mąstančius individus.  

Konferenciją užbaigė Lukšių Vinco Grybo gimnazijos direktorė Nijolė Šapolienė, patikindama, kad tokios konferencijos bus organizuojamos ir ateityje, nes jos yra tarsi neatsiejama šios mokyklos ugdymo programos dalis.   

„Draugo“ inf.

Prenumeruok laikraščio el. versiją!

Orai Šakiuose

Miškasodis: kiek tai prasminga ir reikalinga?

klausimelis 04 23Rimas iš Gelgaudiškio:

Nemažai esu medžių per gyvenimą pasodinęs, nors ne miškininkystėje dirbu. Esu gelgaudiškietis, todėl rūpi Gelgaudiškio miško likimas. Mačiau, kaip žūsta miškas. Bet toks gyvenimas. Mums gal ir atrodė, kad reikėjo anksčiau sergančius medžius pjauti. Faktas, kad yra išnykę didžiuliai miško plotai, bet tam yra specialistai. Nuomonės gelgaudiškiečių išsiskyrė: vieni šaukia, kodėl mišką išpjovė, bet jau miškas buvo miręs. 

klausimelis 04 23 2

Danutė iš Gelgaudiškio:

Džiaugiuosi, kad vyko miškasodžio akcija. Nesu anksčiau dalyvavusi ir medžių ne itin daug pasodinusi. Dėl miškų kirtimo išties daug nuomonių, yra prieštaraujančių plyniems miško kirtimams. Manau, jeigu jau medžius kokios kirvarpos graužia, būtina šalinti, bet po to reikia ir atsodinti. Dalyvavau, nes man rūpi, kad vaikai ir proanūkiai turėtų kur žemuogių ar grybų pasirinkti, augtų kuo sveikesnėje aplinkoje.


BlueYellow-baneris
 
TKV sakiai350
sms
Mes vertiname jūsų privatumą
Mes naudojame slapukus. Kai kurie iš jų yra būtini svetainės veikimui, o kiti padeda mums tobulinti šią svetainę ir jūsų naršymo patirtį (stebėjimo slapukai). Galite patys nuspręsti, ar norite leisti slapukus, ar ne. Atkreipkite dėmesį, kad juos atmetę negalėsite naudotis visomis svetainės funkcijomis.