Nuotr. Pasienietė Kristina Olbutaitė didžiąją darbo laiko dalį praleidžia Rociškių užkardos budinčioje dalyje, kur per dieną sulaukia iki keliasdešimt skambučių iš gyventojų, policijos, VSAT vadovybės ir kitų.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Kiekviena profesija kažkuo išskirtinė ir unikali. Apie pasienietės profesiją sutiko pasikalbėti Valstybės sienos apsaugos tarnyboje (VSAT) dirbanti 25-erių Kristina Olbutaitė.
Svajojo, bet dvejojo
K. Olbutaitė studijavo Kauno technologijos universitete, informatikos fakultete. Kas paskatino jauną merginą, įgijus perspektyvią specialybę, pasirinkti tarnybą saugoti valstybės sieną?
„Kai sulaukiau XII klasės baigimo, norėjau tapti policijos pareigūne. Tačiau galvojau, kad tai labiau vyriška profesija, pabijojau, kad man bus per sunku. Po universiteto baigimo ta mintis tarnauti šaliai manęs neapleido, todėl baigiau įvadinio mokymo kursus Medininkų pasieniečių mokykloje, įgijau pasieniečio profesinę kvalifikaciją ir gavau darbą VSAT Pagėgių rinktinės Rociškių užkardoje. Nors iš mano giminių niekas nedirbo statutinio darbo, aš tvirtai pasakiau – noriu būti pareigūne“, – kalbėjo K. Olbutaitė ir pridūrė, kad šiandien nesigaili tokio savo pasirinkimo.
Visiškai nenuspėjama
Apsilankę Rociškių užkardoje, pasienietę Kristiną radome budinčioje dalyje. Čia ji renka, apdoroja, perduoda informaciją apie tarnyboje įvykusius įvykius, taip pat užtikrina ginkluotės ir kitų tarnybinių priemonių saugojimą, išdavimą ir priėmimą. Pasienietė pasakojo, kad pareigūnai visą parą saugo valstybės sieną, atlieka asmenų bei transporto priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolę, taip pat kontroliuoja migracijos procesus, dalyvauja užtikrinant viešąją tvarką, atlieka ir kitas teisėtvarkos funkcijas pasienio ruože.
„Pastaruoju metu daugiausiai užfiksuojami pasienio teisinio rėžimo taisyklių pažeidimai, tai yra kai asmenys atvyksta į pasienio ruožą neturėdami asmens tapatybę patvirtinančių dokumentų. Pasitaiko ir tokių drąsuolių, kurie siekia išbandyti pasieniečių budrumą ir nevykdo teisėtų pareigūnų reikalavimų, tačiau specialios priemonės bei moderni technika leidžia pareigūnams jaustis drąsiai ir užtikrintai“, – pasakojo pareigūnė.
Ji patikslino, kad pastaruoju metu keitėsi, vystėsi ir tobulėjo valstybės sienos apsaugos infrastruktūra, kilo profesinis lygis ir jų teikiamų paslaugų kokybė. Todėl kontrabandininkų ir sienos pažeidėjų jų kontroliuojamoje teritorijoje nedaug.
Svarbu suprasti savo pareigas
Pasienietis pirmas pasitinka užsieniečius ar tautiečius prie valstybės sienos. Kristina prisimena darbą Ramoniškių pasienio kontrolės poste, kur atlikdavo asmenų ir transporto priemonių, kertančių valstybės sieną, kontrolę. Pasak jos, čia dirbdavo su muitininkais, tekdavę atpažinti padirbtus, suklastotus dokumentus.
„Tikras iššūkis yra, kai su ekipažu patruliuojame pasienio ruože naktį, čia susiduri su ne itin draugiškai nusiteikusiais žmonėmis. Pamenu, dirbom su kolega, pažeidėjas nenorėjo lipti į mašiną, tai man teko pasitelkti moterišką žavesį ir su pažeidėju susitarėm“, – šypsosi pareigūnė.
Pašnekovės klausiame, kokie pasieniečio profesijos pranašumai ir ką palinkėtų merginoms, besidominčioms šia profesija.
„Manau, pasieniečio darbas – įdomi, nuolat besikeičianti veikla. Stabilus atlyginimas bei galimybė kilti karjeros laiptais“, – vardino pareigūnė ir pridūrė, kad motyvacijos renkantis pareigūno tarnybą statutinėje organizacijoje reikia turėti nemažai, be to, atsakingumo bei kantrybės. Labai svarbu žinoti ir suprasti savo pareigas. Ji prisipažino, kad tekę ir jai suklysti bei nuliūsti, bet ji sulaukia patarimų iš kolegų ir iš jų nuolat mokosi.
K. Olbukaitė pasakojo, jog organizuojami pareigūnų mokymai, kuriuose jie semiasi užsienio kalbų žinių, nuolat tobulėja klastotų dokumentų srityje bei dalyvauja įvairiuose kituose kursuose, kurie padeda būti tikrais savo srities specialistais. Pasak pašnekovės, dirbant šį darbą, kiekviena situacija suteikia įvairių žinių, kurios kaskart prideda vis daugiau pasitikėjimo savimi.
Šio mėnesio pradžioje K. Olbutaitė tapo vyr. pasieniete.
Ginklas ir moteris
Kristina darbo vietoje pasitempusi, tvarkinga ir pasipuošusi pasieniečio uniforma, ji nuolatos apsupta vyrų pasieniečių. Ji patikino, kad kolektyvas lyg rankos kumštis – tvirtas, bet draugiškas.
Iš pažiūros gležna mergina sako, kad mokėsi fizinio pasirengimo ir kovinės savigynos veiksmų, šaudybos. Kasmet pareigūnai yra testuojami, todėl ji turi palaikyti sportinę formą, tačiau tai jai jokia kliūtis, nes ji mėgsta aktyvų laisvalaikį, ypač – žygius dviračiais.
„Turime mokėti reikalui esant apginti kolegą, ginklo tarnyboje nesu panaudojusi. Juo greitai gali atimti žmogui gyvybę, todėl jį nešiodama turiu jausti didžiulę atsakomybę“, – kalbėjo pasienietė ir pridūrė, kad pareigūnės statusas ją įpareigoja ne tik darbe, bet ir po darbo.
Ji prisipažino, kad svarstė tapti kinologe, prasitarė, kad myli gyvūnus, namuose augina dobermaną ir prancūzų buldogą. Beje, pašnekovės hobi – fotografija.
Pasienietė Kristina norintiems pasirinkti šią profesiją sako: jei nesvetimas noras saugoti ir padėti, jei atkakliai sieki savo užsibrėžto gyvenimo tikslo, tuomet daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Ji įsitikinusi, kad moterys gali „lygiavertiškai su vyrais dirbti šį darbą“.
Rimas iš Gelgaudiškio:
