Atsakymas. Pagal Lietuvos Respublikos Darbo kodekso (DK) 164 straipsnį atostogos yra 2 rūšių: kasmetinės ir tikslinės. Nemokamos atostogos yra viena iš tikslinių atostogų rūšių (kitos tikslinės atostogos yra:  nėštumo ir gimdymo; tėvystės; atostogos vaikui prižiūrėti; mokymosi; kūrybinės; valstybinėms ar visuomeninėms pareigoms atlikti).

Kasmetinės atostogos - tai kalendorinėmis dienomis skaičiuojamas laikotarpis, suteikiamas darbuotojui pailsėti ir darbingumui susigrąžinti, paliekant darbo vietą (pareigas) ir mokant vidutinį darbo užmokestį. Kasmetinių minimaliųjų atostogų trukmė - dvidešimt aštuonios kalendorinės dienos. Trisdešimt penkių kalendorinių dienų  kasmetinės minimaliosios atostogos suteikiamos darbuotojams iki aštuoniolikos metų; darbuotojams, vieniems auginantiems vaiką iki keturiolikos metų arba neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų; neįgaliesiems; kitiems įstatymų nustatytiems asmenims. Dirbantiems ne visą darbo laiką kasmetinės atostogos netrumpinamos. Pailgintos iki penkiasdešimt aštuonių kalendorinių dienų kasmetinės atostogos suteikiamos kai kurių kategorijų darbuotojams, kurių darbas susijęs su didesne nervine, emocine, protine įtampa bei profesine rizika, taip pat kurių darbo sąlygos yra specifinės. Vyriausybė tvirtina darbuotojų, turinčių teisę į šias atostogas, kategorijų sąrašą ir nustato jame konkrečią pailgintų atostogų trukmę kiekvienai darbuotojų kategorijai.

 
Nemokamų atostogų trukmę reglamentuoja DK 184 straipsnis, kuris nustato, kad nemokamos atostogos suteikiamos:1) darbuotojams, auginantiems vaiką iki keturiolikos metų - iki keturiolikos kalendorinių dienų; 2) darbuotojams, auginantiems neįgalų vaiką iki aštuoniolikos metų – iki trisdešimties kalendorinių dienų; 3) moters nėštumo ir gimdymo atostogų metu bei vaiko priežiūros, kol jam sueis treji metai, atostogų metu tėvui jo pageidavimu (motinai - tėvo atostogų vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai, metu); šių atostogų bendra trukmė negali viršyti trijų mėnesių; 4) neįgaliajam – iki trisdešimties kalendorinių dienų per metus; 5) darbuotojui, vienam slaugančiam neįgalųjį, kuriam Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sprendimu nustatytas nuolatinės slaugos būtinumas – iki 30 kalendorinių dienų per metus šalių suderintu laiku; 6) darbuotojui, slaugančiam sergantį šeimos narį – tokiam laikui, kurį rekomenduoja gydymo įstaiga; 7) santuokai sudaryti - ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos; 8) mirusio šeimos nario laidotuvėms - ne mažiau kaip trys kalendorinės dienos.

Iš to galima teigti, kad DK 184 str. numato ne teisę, o darbdavio pareigą DK 184 str. nurodytais atvejais atostogas suteikti.

Valstybės tarnautojas nemokamų atostogų gali būti išleistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 37 str. 1 dalimi. Nemokamų atostogų trukmė gali būti iki 3 mėnesių.

Nemokamos atostogos dėl kitų priežasčių suteikiamos kolektyvinėje sutartyje nustatyta tvarka. DK 185 str. numato, kad kolektyvinėse arba darbo sutartyse gali būti nustatytos ilgesnės trukmės bei kitų rūšių atostogos, papildomos lengvatos pasirinkti kasmetinių atostogų laiką, nustatyti didesni mokėjimai už kasmetines ir tikslines atostogas, negu garantuoja  DK. Taigi remiantis DK 185 str. darbdavys ir darbuotojas gali susitarti bei įrašyti į darbo sutartį, kad: “Remdamosi DK 185 str. šalys susitaria, kad esant darbuotojo prašymui ir darbdaviui sutikus, papildomos nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ir kitais nei DK 184 str. numatytais atvejais“. Šiuo atveju svarbu, kad būtų įvardintos priežastys ir aiškiai išreikšta darbuotojo valia dėl nemokamų atostogų suteikimo. Esant tokiam darbuotojo ir darbdavio susitarimui darbo sutartyje, darbdaviui sutikus dėl darbuotojo prašymo ir išleidus jį nemokamų atostogų, darbdavys darbo laiko apskaitos žiniaraštyje tokias atostogas galėtų žymėti skiltyje „Kitų rūšių atostogos“, pagrindas - DK 185 str., sutartinis žymėjimas – „KR“ (vietoj įrašų skiltyje „Nemokamos atostogos“, pagrindas - DK 184 str., sutartinis žymėjimas – „NA“).

Atkreiptinas dėmesys į DK 143 str. 2 dalies 2 punktą,  kuris nustato, kad į darbo laiką neįeina neatvykimas į darbą administracijos leidimu. Tokiu atveju darbo laiko apskaitos žiniaraštyje neatvykimas žymimas skiltyje „Neatvykimas į darbą administracijai leidus“, pagrindas – DK 143 str. 2 d. 2 punktas, sutartinis žymėjimas – „ND“. Nei DK, nei kiti norminiai teisės aktai nenumato neatvykimo į darbą administracijos leidimu pagrindų bei nereglamentuoja minėto neatvykimo į darbą trukmės, ji gali būti nustatoma nustatoma šalių susitarimu.
Neatvykimo į darbą administracijos leidimu laikotarpį tikslinga įforminti įmonės, įstaigos ar organizacijos vadovo įsakymu ar kitu lokaliu teisės aktu. Iš esmės neatvykimas į darbą administracijos leidimu yra kaip ir nemokamos atostogos darbdavio ir darbuotojo susitarimu atvejais, nenumatytais DK 184 str.

Pagal Darbo kodekso 30 straipsnį  į bendrąjį darbo stažą  įskaičiuojamas visas laikas, kai asmuo turėjo darbo teisinius santykius, taip pat kiti laikotarpiai, kuriuos leidžiama įskaičiuoti į darbo stažą.  Tačiau tai nereikia painioti su darbo stažu kasmetinėms atostogoms gauti, nes  pagal DK 170 straipsnį, į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti, įskaitoma:  1) faktiškai dirbtas laikas; 2) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir visas darbo užmokestis arba jo dalis; 3) laikas, per kurį pagal įstatymus darbuotojui išsaugoma darbo vieta (pareigos) ir mokama stipendija arba kitos išmokos, išskyrus laiką, kai darbuotojas yra išėjęs vaiko priežiūros atostogų, kol vaikui sueis treji metai; 4) laikas, kurį darbuotojas gavo ligos, motinystės arba tėvystės pašalpą; 5) mokamos kasmetinės atostogos; 6) nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų; 7) nemokamos atostogos iki trisdešimties kalendorinių dienų neįgaliesiems; 8) nemokamos atostogos iki trisdešimties kalendorinių dienų asmenims, slaugantiems neįgalųjį; 9) priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą; 10) teisėto streiko laikas; 11) kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai.

Pažymėtina, kad nemokamos atostogos yra suteikiamos darbuotojo prašymu, o ne darbdavio pasiūlymu. Ne paslaptis, kad šiuo metu esant sudėtingai ekonominei situacijai, darbdaviai beveik prievarta siunčia savo darbuotojus į nemokamas atostogas. Darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas išeitų nemokamų atostogų, pavyzdžiui, jeigu įmonėje nėra darbo, sumažėja darbo krūvis ar kitais pagrindais, kai tenkinami ne darbuotojo, o pačios įmonės ar darbdavio tikslai. Tokiu atveju, pagal DK 122 straipsnio reikalavimus turi būti skelbiama prastova, o darbuotojams už darbą apmokama pagal DK 195 str. reikalavimus.

DK nemokamų atostogų suteikimo tvarka, teisė pasirinkti nemokamų atostogų laiką nereglamentuota, tačiau reikėtų  vadovautis DK 35 str. 1 d. įtvirtinta taisykle, jog, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, darbdaviai ir darbuotojai  turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principų, nepiktnaudžiauti savo teise.

Darbo stažo skaičiavimo tvarką iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamose įmonėse, įstaigose ir organizacijose nustato Vyriausybė, o kitose darbovietėse - kolektyvinės sutartys. Jei darbuotojas paprašė nemokamų atostogų dėl svarbių priežasčių, kurios jau yra įrodinėjimo dalykas, tai darbuotojas gali bandyti reikalauti, kad į darbo stažą kasmetinėms atostogoms gauti būtų įskaičiuotas visas minėtas laikotarpis. Jei darbuotojas nemokamų atostogų paprašė ne dėl svarbių priežasčių, tai darbdavys turėtų vadovautis DK 170 str. 1 dalies 6 punktu ir minėtą darbo stažą skaičiuoti tik už 14 tokių atostogų dienų, o už likusias – neskaičiuoti.

Taigi, jei darbuotojas nurodo, koks nemokamų atostogų tikslas, dėl kokių priežasčių darbuotojui reikia tokių atostogų ir realiai egzistuoja toks darbuotojo pageidavimas, darbdavys gali darbuotojui suteikti jo prašomos trukmės nemokamas atostogas. Siekiant pagrįsti tokio susitarimo legalumą, rekomenduotina darbo sutartyje numatyti, kad „esant darbuotojo prašymui ir darbdaviui sutikus, papildomos nemokamos atostogos gali būti suteikiamos ir kitais nei DK 184 str. numatytais atvejais“.

Darbdavys, suteikęs darbuotojui nemokamas atostogas arba leidęs jam neatvykti į darbą, privalo pranešti Sodrai apie apdraustojo nedraudiminį laikotarpį.

Nedraudiminis laikotarpis – tai laikotarpis, kurio metu apdraustasis negauna pajamų, nuo kurių turi būti skaičiuojamos ir mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos. Taip pat jis negauna įstatymu nustatytos ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar profesinės ligos pašalpos. Nedraudiminiu laikotarpiu, asmeniui susirgus, jam nebus mokama ligos pašalpa, taip pat šis laikotarpis nebus įskaičiuojamas į asmens valstybinio socialinio draudimo stažą. Į bendrąjį darbo stažą tas laikotarpis įtraukiamas, nes darbo santykiai nepasibaigę. Į ilgalaikį nepertraukiamąjį darbo toje darbovietėje stažą, už kurį suteikiamos kasmetinės papildomos atostogos, įskaitomas faktiškai dirbtas laikas toje darbovietėje ir nemokamos atostogos iki keturiolikos kalendorinių dienų. Jei darbuotojas per kalendorinį mėnesį nemokamai atostogauja dvi savaites, darbdavys už likusias dvi savaites turi mokėti ne mažiau nei 72 litų privalomojo valstybės socialinio draudimo įmoką, kad darbuotojas galėtų gauti medicinos paslaugas.