Rimtautas klausia: Ar stambus vieno sutuoktinio piniginis loterijos laimejimas yra bendrai uzgyentas turtas?

Atsakymas. Gerbiamas Rimtautai, LR Civilinio kodekso 3.88 straipsnis nurodo, kad bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama: 1) turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu; 2) pajamos ir vaisiai, gauti iš sutuoktinio asmenine nuosavybe esančio turto; 3) pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai; 4) įmonė ir iš jos veiklos arba kitokio verslo gaunamos pajamos, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Jeigu iki santuokos sudarymo įmonė nuosavybės teise priklausė vienam sutuoktiniui, tai bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė po santuokos sudarymo yra iš įmonės veiklos ar kitokio verslo gautos pajamos ir įmonės (verslo) vertės padidėjimas; 5) pajamos, gautos po santuokos sudarymo iš sutuoktinių ar vieno jų darbinės ar intelektinės veiklos, dividendai, taip pat pensijos, pašalpos bei kitokios išmokos, išskyrus tikslinės paskirties išmokas (žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, taip pat neturtinės žalos atlyginimas, gauta tikslinė materialinė parama, skirta tik vienam sutuoktiniui, ir kita).

Civilinio kodekso 3.89 straipsnis nustato, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas: 1) abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo;  2) sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; 3) sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); 4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; 5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; 6) lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims;  7) sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
Ausma klausia: „Sveiki! Prašau paaiškinti, kas turi pirmumo teisę likti darbe, kai vykdomi struktūriniai pertvarkymai. Ar turi reikšmės, kiek metų liko iki pensijos, ir į kokį pensijinį amžių šiuo metu orientuotis? Ar atsižvelgiama į nepertrauktą darbo stažą toje pačioje darbovietėje? Ir prieš kiek laiko darbuotojas turi būti įspėtas raštu apie atleidimo datą? Ačiū už atsakymą.“

Atsakymas. Gerbiama Ausma, pagal LR Darbo kodekso 135 straipsnį, kai dėl ekonominių ar technologinių priežasčių arba dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų mažinamas darbuotojų skaičius, pirmenybės teisę būti palikti dirbti turi darbuotojai:

1) kurie toje darbovietėje buvo sužaloti arba susirgo profesine liga;
2) kurie vieni augina vaikus (įvaikius) iki šešiolikos metų arba prižiūri kitus šeimos narius, kuriems nustatytas sunkaus ar vidutinio neįgalumo lygis arba mažesnio negu 55 procentai darbingumo lygis, arba šeimos narius, sukakusius senatvės pensijos amžių, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka nustatytas didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis;
3) kurie turi ne mažiau kaip dešimties metų nepertraukiamąjį darbo stažą toje darbovietėje, išskyrus darbuotojus, įgijusius teisę į visą senatvės pensiją arba ją gaunančius;
4) kuriems iki senatvės pensijos liko ne daugiau kaip treji metai;
5) kuriems tokia teisė nustatyta kolektyvinėje sutartyje;
6) kurie yra išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus. 2, 3, 4 ir 5 punktuose nustatyta pirmenybė likti darbe taikoma tik tiems darbuotojams, kurių kvalifikacija nėra žemesnė už kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje įmonėje, įstaigoje, organizacijoje, kvalifikaciją.
Jonas K. iš Šakių: „Mano sūnus išvažiavo dirbti į Kauną, ten susidėjo su kažkokiais draugais, pradėjo lošti. Iš pradžių nieko neįtariau, bet kai pastebėjau iš namų dingstant daiktus po jo apsilankymo, pasekiau ir nutvėriau imant sutaupytus mamos pinigus. Išsiaiškinau, kad sūnus turi skolų kažkokiems lošimo namams. Ar yra kokia nors galimybė prisiteisti atgal visus praloštus pinigus?“

Atsakymas. LR Civilinio kodekso 6.243 straipsnis nustato, kad  lošimo  pagrindu jokios prievolės neatsiranda, su  lošimu  susiję reikalavimai teisme neginami, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Tai reiškia, kad civilinės teisės, atsiradusios iš lošimų, ginamos tik tada, jei lošimai buvo organizuoti remiantis įstatymu. Jei tokie lošimai buvo organizuoti nesivadovaujant įstatymu, pripažįstama, kad iš tokio lošimo jokių prievolių neatsiranda ir jokie reikalavimai neginami. Ši nuostata remiasi tuo, kad lošimas yra grindžiamas atsitiktinumu, todėl bendrasis civilinės teisės principas „leidžiama viskas, kas nedraudžiama“ negalioja, o veikia kitas - „leidžiama tik tai, kas numatyta įstatyme“.

Azartinių lošimų organizavimą Lietuvoje reglamentuoja 2001-05-17 d. Azartinių lošimų įstatymas. Pagal šį įstatymą Lietuvoje leidžiami:

1. Lošimai automatu: 1) lošimas A kategorijos automatu – kai lošiama žetonus įmetus į automatą ir laimėjimas per automatą išmokamas žetonais. Lošimo rezultatą ir laimėjimo dydį nustato automatas; 2) lošimas B kategorijos automatu – kai lošiama į automatą įmetus metalinius pinigus ir (arba) žetonus ir laimėjimas per automatą išmokamas pinigais arba žetonais. Lošimo rezultatą ir laimėjimo dydį nustato automatas.
Keletas skaitytojų rašo: „Esame daug girdėję apie vedybų sutartį, kuri tampa vis labiau madinga. Norėtume apie ją sužinoti išsamiau: kada ir kur ji sudaroma, kas tokioje sutartyje gali būti numatoma, ar galima  tokią sutartį   pakeisti arba visai  nutraukti, kada sutartis pasibaigia ir pan.“

Atsakymas. Vedybų sutarties klausimus ganai išsamiai reglamentuo LR Civilinio kodekso 3.101 – 3.108 straipsniai.

Vedybų sutartis- tai sutuoktinių susitarimas, nustatantis jų turtines teises ir pareigas santuokos metu, taip pat po santuokos nutraukimo ar gyvenant skyrium. Ji gali būti sudaryta iki santuokos įregistravimo (ikivedybinė sutartis) arba bet kuriuo metu po santuokos įregistravimo (povedybinė sutartis).Vedybų sutartis, sudaryta iki santuokos įregistravimo, įsigalioja nuo santuokos įregistravimo dienos. Povedybinė sutartis įsigalioja nuo jos sudarymo, jei sutartyje nenustatyta kitaip. Yra tam tikri sutarties sudarymo ypatumai, pvz. nepilnametis gali sudaryti vedybų sutartį tik po santuokos įregistravimo, o sutuoktinis, kuris teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu, gali sudaryti vedybų sutartį tik tada, kai yra rašytinis jo rūpintojo sutikimas. Jeigu rūpintojas sutikimo neduoda, sutuoktinio prašymu leidimą sudaryti vedybų sutartį gali duoti teismas.

Vedybų sutartis turi būti sudaryta notarine forma, ji įregistruojama vedybų sutarčių registre, kurį tvarko hipotekos įstaigos. Keisti vedybų sutartį galima tik teismo leidimu. Vedybų sutarties pakeitimai grįžtamosios galios neturi. Labai svarbu žinoti, kad vedybų sutartis (jos pakeitimai) prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudoti tik tada, jeigu sutartis ir jos pakeitimai buvo įregistruoti vedybų sutarčių registre. Ši taisyklė netaikoma, jeigu sandorio sudarymo metu tretieji asmenys žinojo apie vedybų sutartį ar jos pakeitimus.
Jolanta A.  iš Šakių rajono: „Kiek žinau, ištekėti galima sulaukus pilnametystės, t.y. 18 metų. Tačiau mano draugė, gyvenanti Klaipėdoje, sakosi ištekėjusi už savo suvestinio brolio būdama 16 metų. Ar taip gali būti?“

Atsakymas. Civilinio kodekso 3.14 straipsnis nustato, kad sudaryti santuoką leidžiama asmenims, kuriems santuokos sudarymo dieną yra 18 metų.

Tačiau esant tam tikroms aplinkybėms, asmuo norintis tuoktis, tačiau neturintis 18 metų, gali prašyti teismo santuokinį  amžių sumažinti. Tokie prašymai teisme nagrinėjami supaprastinto proceso tvarka,  santuokinis amžius gali būti sumažintas, tačiau ne daugiau kaip trejais metais. Nėštumo atvejais, teismas gali leisti tuoktis ir nesulaukus penkiolikos metų.

Įstatymas reikalauja, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo, teismo posėdyje turi išklausyti norinčio tuoktis nepilnamečio tėvų, globėjų ar rūpintojų nuomonę, o taip pat   atsižvelgti į jo psichinę bei psichologinę būklę, turtinę padėtį ir svarbias priežastis, dėl kurių būtina sumažinti santuokinį amžių. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija privalo pateikti išvadą dėl santuokinio amžiaus sumažinimo tikslingumo ir ar tai atitinka nepilnamečio interesus.

Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos