Medžioklė – tai visų pirma gamtos apsauga. Taip teigiama medžioklę reglamentuojančiuose įstatymuose. Medžioklės taisyklėse nurodoma, kokios konkrečios tvarkos turi laikytis medžiotojo bilietą turintis žmogus. Išklausius specialų selekcijos žinių kursą ir išlaikius  egzaminą,  tampama medžiotoju selekcininku. „Medžiotojai selekcininkai medžioklės metu turi ne tik atskirti, ar medžiojamas gyvūnas yra patinas ar patelė, bet ir nustatyti jo amžiaus grupę, suprasti, ar tai brandus, ar selekcinis, ar perspektyvus gyvūnas, o gal tik jauniklis. Patinus leidžiama medžioti būtent tik medžiotojams selekcininkams. Norint sumedžioti trofėjiniu požiūriu brandų žvėrį, tenka gana ilgai stebėti savo laimikį, kol ryžtamasi paleisti šūvį. Iš trofėjinių ragų galime spręsti apie sumedžioto gyvūno brandą, sveikatos būklę, patirtas traumas. Trofėjinių gyvūnų, ypač briedžių ar elnių sumedžiojimas – tai itin ilgų stebėjimų rezultatas“, - apie medžioklės ypatumus pasakojo inspektorius V.Olensevičius. Anot jo, jeigu medžiotojas nėra „mėsininkas“ ir tykodamas pasaloje neieško miške vien „mėsos kepsnio“, jis trofėjinį gyvūną sumedžios tikrai profesionaliai, vienu taikliu šūviu. „Ypač sunku pergudrauti taurųjį elnią, kuris apdovanotas visais geriausiais savisaugos pojūčiais ir šiuo požiūriu yra tiesiog fenomenalus gyvūnas. Taurusis elnias turi patelių „haremą“, kurios savo vadą nuolat saugo. Sumedžioti brandų 10-12 metų taurųjį elnią kiekvienam medžiotojui yra ne tik azartas, bet ir juodas darbas,“- tikino nemenką medžiotojo patirtį turintis V.Olensevičius.

 

Aplinkosaugininkas neslepia, kad šiandien būti medžiotoju yra vos ne mados ir prestižo reikalas. Todėl neretai pasitaiko, kad profesionalių medžiotojų gerą vardą diskredituoja atsitiktiniai, jauni ir tinkamai medžioklės principų nesuvokiantys medžiotojai. „Deja, jau „prikepta“ tikrai nemažai nevykusių medžiotojų. Profesionalių medžiotojų, kurie išmano žvėries psichologiją, elgseną ir genetiką, iš tiesų šiandien labai trūksta. Liūdna, kai nuvažiavus į mišką prie žvėrių jaukyklos pamatai padėtus papuvusius bananus ir apelsinus.  Tai akivaizdžiai parodo medžiotojo, norinčio prisijaukinti šerną, bendrą neišmanymą“,- apgailestavo pašnekovas V.Olensevičius. Medžiotojų būrelis, o jų rajone priskaičiuojama 26, pirmiausia yra žmonių kolektyvas, kuris turi darniai sugyventi, laikytis nustatytos tvarkos ir taisyklių, tinkamai prižiūrėti ir tausoti būreliui priskirtą medžioklės plotą. Kaip ir kiekviename kolektyve, taip ir čia pasitaiko visko,- nesutarimų, ginčų, pažeidimų. „Netikiu, kad rajone yra medžiotojų, kurie nėra padarę bent vienos klaidos. Padaryti klaidų neišvengiamai pasitaiko net ir tikrai patyrusiems medžiotojams. Svarbiausia, iš savo klaidų pasimokyti ir jų nekartoti“,- sako V. Olensevičius.  Anot jo, reikia nepamiršti, kad net ir vienas klaidingas šūvis gali padaryti gana daug žalos gamtai. „Reikia pripažinti, visko pasitaiko,- ir brakonieriavimo, ir piktnaudžiavimo atvejų. Už tai yra numatyta griežta atsakomybė. Šiandien mūsų rajone populiariausias medžioklės objektas yra šernai. Kadangi šiuo metu dėl afrikinio kiaulių maro grėsmės juos leidžiama medžioti visus metus nepriklausomai nuo amžiaus ir lyties, tai iš teisinės pusės brakonieriavimo negali būti. Kitas dalykas – moralinė medžiotojo atsakomybė. Profesionalus medžiotojas niekada negalėtų kovo mėnesį nušauti suaugusią šerno patelę, kuri netrukus turi atsivesti jauniklių. Kiekvienas medžiotojas privalo jausti atsakomybę už savo veiksmus“,- sakė V.Olensevičius.

Rajono medžiotojams per medžioklės sezoną sumedžiotų gyvūnų trofėjus privaloma kasmet pateikti trofėjų apžiūrai ir gauti tam tikrą įvertinimą. Tarptautinės kategorijos ekspertai trofėjų apžiūros metu įvertina, kokie yra pateikti trofėjai pagal atitinkamus parametrus (ragų šakotumas, ilgis, tūris, masė, spalva ir kita) ir sprendžia, kurie trofėjai galėtų dalyvauti respublikinėse trofėjų parodose ir pelnyti garbingus aukso, sidabro ar bronzos medalius. Trofėjų apžiūrų metu ekspertai nesunkiai išaiškina ir nesąžiningus bei gudraujančius medžiotojus. „Apie rajono medžiotojus, sukaupusius didžiausias trofėjų kolekcijas ir garbingiausius apdovanojimus, specialios apskaitos nevedame, tačiau žinome, kad rajone turime tikrai įspūdingų trofėjų kolekcininkų. Tai jau kiekvieno medžiotojo asmeninis reikalas. Mūsų pareiga yra surinkti informaciją, kiek išduota licencijų, kiek sumedžiota žvėrių ir kiek pristatyta medžioklės trofėjų apžiūrai. Pats medžiotojas sprendžia, ar jam su savo medžioklės trofėjais dalyvauti parodoje, ar ne“,- apie medžioklės trofėjų apžiūrų tvarką pasakojo pašnekovas.

 

Medžioklės taisyklėse yra nustatyta, kad  bet kuris medžioklės ploto naudotojas turi teisę sumedžioti sergančius, sužeistus žvėris. Kiekvienas išsekęs gyvūnas labai greitai gali užsikrėsti bet kokia liga ir ją perduoti kitiems žvėrims. Iki gyvūnų rujos pradžios  medžiotojams reikia pasistengti išeliminuoti  iš bandos visus selekcinius žvėris, t.y. visus tuos, kurie turi tam tikrų genetinių nukrypimų nuo nustatytos normos. Tuomet bus mažesnė tikimybė, kad patelės susilauks silpnų ir ligotų palikuonių. „Kiekvienas medžiotojas savo medžioklės plote turi gaspadoriauti, kaip savo namuose. Jeigu nusikirsi galvas vištoms, kurios deda auksinius kiaušinius, o pasiliksi tik kudakuojančias, tokį ūkį ir turėsi. Čia lygiai tas pats. Tik skirtumas tas, kad naminių gyvūnų bandą galima atstatyti per gana trumpą laiką, o gamtoje padarius bent vieną klaidą, jai ištaisyti jau reikės keleto metų, nes laukiniai gyvūnai lytinę brandą pasiekia tik antraisiais savo gyvenimo metais“,- sakė aplinkosaugininkas V.Olensevičius. Paklaustas, ką jam asmeniškai reiškia medžioklė, ilgai negalvojęs prisipažino: „Man pirmiausia tai yra pabuvimas gamtoje. Tai puikus poilsis nuo kasdienybės šurmulio, įtampos. Skirtingu metų laiku būdamas miške, gali pamatyti tiek įvairios gyvasties, kad kitam sunku net įsivaizduoti“. Ar nesudreba kartais ranka, kai reikia paleisti mirtiną šūvį į ilgai stebėtą žvėrį? „Žinoma, galima diskutuoti apie tam tikrus moralinius medžioklės aspektus. Medžioklė - tai savotiška medžiotojo ir žvėries dvikova. Kalbėdami apie medžioklę, pirmiausia turime kalbėti apie medžiotojo šūvio etiką. Šūvis turi būti toks taiklus, kad gyvūnas nesikankintų. Jei gyvūną sužeidei, turi būtinai jį surasti. Jeigu medžiotojas medžioja žvėrį, adrenalinas ir jaudulys neišvengiamas. Paleisti šūvį yra išties ekstremalus sprendimas. Geriau visai nešauti, negu paleisti į žvėrį bet kokį atsitiktinį šūvį,- tokia turėtų būti nerašyta medžioklės taisyklė“,- kalbėjo V.Olensevičius. Jo manymu, medžioklė - tai ir azartas, ir savotiškas žaidimas su žvėrimi. Štai medžiotojų bendruomenėje laikoma garbe sumedžioti 6  ar 8 metų šerną, kadangi tai yra ypač atsargus ir protingas gyvūnas, turintis geresnę uoslę net už šunį. Mažiausia medžiotojo klaida - ir trofėjo nebėra. Pajutęs pavojų, šernas nė nekrusteldamas gali vienoje vietoje išstovėti kelias valandas. Beje, kaip žvejai, taip ir medžiotojai, pasakodami apie savo medžioklės nuotykius, mėgsta juos pagražinti bei pasigirti.