Į Šakius atvykę Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos atstovai pasakojo apie franšizės galimybes pradedančiajam ir brandžiam verslininkui, pradedant jos įsigijimu ir baigiant nuosavo verslo franšizavimu.

 

 

Kaip žinoma, franšizė yra savo verslo pardavinėjimas už tam tikrą mokestį. Parduodamas franšizę verslininkas parduoda ir konkrečią savo verslo koncepciją, sistemą, sukauptą praktinę patirtį, skiriamuosius bruožus, prekinius ženklus. Įsigijus franšizę gaunama teisė steigti vieną ar kelis padalinius, aprūpinti jais tam tikrą teritoriją arba kelias šalis (Master franšizavimas).

Kas vilioja pradedančius verslininkus įsigyti franšizę, o ne pradėti verslą nuo nulio? Kaip įsigyti franšizę? Kodėl verta franšizuoti savo verslą? Į šiuos ir kitus klausimus atsakinėjo Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos atstovai Inga Taparauskaitė ir Andrius Jonelis.

„Po mūsų susitikimo noriu, kad jūs žinotumėte, jog nebūtina nuo nulio pradėti verslą. Ar franšizės atveju rizika išlieka? Taip. Ar yra lengviau? Taip“,- teigė A. Jonelis.

„Verslo santykiai tarp davėjo ir gavėjo yra kaip verslo partnerių. Tas, kuris parduoda franšizę yra suinteresuotas, kad jos pirkėjui kuo labiau sektųsi, kad jam apsimokėtų tęsti veiklą. Franšizės modelis netinka tiems, kurie nepripažįsta taisyklių ir autoritetų, nes tai yra taisyklių rinkinys, kaip pasiekti sėkmę. Jei neišmanai tos verslo srities, tai bent privalai ją mėgti“,- kalbėjo A. Jonelis.
Pasak jo, franšizės gavėju gali būti beveik bet kas – profesionalai verslininkai ir mėgėjai, patyrę investuotojai ir naujokai, strateginiai investuotojai ir šeimos. „Kiekvieno franšizės davėjo reikalavimai yra skirtingi – vieni ieško patyrusių verslininkų ir strateginių investuotojų, kurie padėtų skverbtis į tarptautines rinkas, kiti – verslo naujokų, nes jie lanksčiau žiūri į verslą ir mokymąsi“,- kalbėjo A. Jonelis.

Paprastai mažesni reikalavimai yra mažesnių franšizių davėjų, kurie neturi labai stipraus tinklo. Tokios franšizės kainuoja pigiau, labiau leidžiamasi į derybas.

A. Jonelis teigė, kad franšizė gali kainuoti ir kelis tūkstančius ir milijonus eurų. Be to, dar bus reikalingos investicijos įrengiant verslo vietą – parduotuvę, restoraną ar panašiai. Tai gali atsieiti kur kas didesnę sumą, nei pradinė įmoka. Iš kur gauti kapitalo franšizės įsigijimui? Bet kuriuo atveju, tai paprasčiau, nei gauti kapitalą pradedant verslą nuo nulio, nes bankai labiau pasitiki suteikdami paskolas tiems, už kurių nugaros stovi stiprus verslas. „Davėjai yra taip pat suinteresuoti tartis su banku, nes jiems reikia parduoti franšizę“,- teigė A. Jonelis.

A. Jonelis neslėpė, kad stiprias franšizes turintys davėjai kasdien gauna šimtus prašymų, kuriuose siūloma pirkti franšizę, todėl ją įsigyti yra nelengva ir reikalavimai gavėjui yra tikrai aukšti. Tuo tarpu smulkesnių franšizių davėjai suinteresuoti plėsti tinklą.

Franšizės galima ieškoti parodose, kataloguose per konsultantus ir brokerius, kurių paslaugos yra nemokamos. „Jie atlieka tarpininkų vaidmenį, parodose užmezgami kontaktai. Tai daug paprasčiau, nei pačiam rašyti laiškus kažkam ir laukti, kol atsilieps“,- pasakojo A. Jonelis.

Pasak jo, nereikia pulti pirkti franšizės stačia galva, yra kriterijai, pagal kuriuos reikia atsirinkti. „Nors sakoma, kad franšizė atsiperka per 2-3 metus, tačiau visada paprašykite, kad šie skaičiai būtų pagrįsti. Jei jums pasakys, kad tam reikia parduoti 20-30 virtuvinių baldų komplektų per dieną, o jūs žinote, kad rinkos sąlygomis įmanoma parduoti 7, viskas keičiasi. Susirinkite informaciją apie franšizę – verslo patirtį, bylinėjimosi, bankrotų istoriją, franšizės gavėjų skaičių. Galbūt jis bus per didelis ir jūs matysite, kad neis pasidalinti rinkos. Be to, apie franšizės davėją verta pasikalbėti su kitais gavėjais, išgirsti jų atsiliepimus“,- kalbėjo A. Jonelis.

Jo teigimu, franšizė negarantuoja, kad verslas pasiseks, kiekvienas verslininkas analizuodamas turi priimti sprendimą, ar verta imtis šio verslo. „Reikia įsivertinti savo galimybes, ar užteks veiklos kaštų. Bet kuriuo atveju, atsakomybė už verslo sėkmę jūsų pačių rankose“,- teigė A. Jonelis.

Kaip teigė I. Taparauskaitė, įmonė turėtų gerai pasverti, ar jai reikia franšizuotis. „Tai, kad sandėliuose yra susikaupę prekių atsargų, nėra prielaida kurti franšizę. Tai lemia žinomumas, atpažįstamumas“,- kalbėjo ji.

Be abejo, franšizavimu daugiausiai užsiima tie, kurie yra sukūrę stiprų ir sėkmingą verslą bei tikisi spartaus augimo, stabilaus pinigų srauto. Mokestis, kurį franšizės gavėjas sumoka paprastai yra apie 3-4 procentai nuo apyvartos. Be to, mokamas pradinis ir rinkodaros mokestis, tačiau jie nepriskiriami prie pelno. Už pradinį mokestį paprastai yra tvarkomi visi dokumentai, teikiami mokymai, o rinkodaros mokestis panaudojamas tinklo rinkodaros tikslams.

Šiuo metu Lietuviškos kilmės franšizių skaičius perkopė 20. „Per pastaruosius penkerius metus franšizės pagrindu besiplečiančių tarptautinių verslo modelių, turinčių padalinių Lietuvos rinkoje, skaičius išaugo nuo 40 iki 200. Sektoriai, kuriuose šis verslo modelis taikomas dažniausiai – viešasis maitinimas ir mažmeninė prekyba drabužiais“,- pasakojo I. Taparauskaitė.

Be abejo, kaip ir bet kokiame versle, taip ir įgytame franšizės pagrindu, išlieka tos pačios grėsmės – nedidelė Lietuvos vartotojų perkamoji galia, nedidelė rinka, mentalitetas, kai žmonės produktą ne perka, o gaminasi patys.