Rajono smulkių pieno ūkių šeimininkai skundžiasi, jog dabar vos ne perpus yra kritę pieno supirkimo kainos. Šiuo metu keliasdešimt karvių laikantys ūkininkai už kilogramą pieno negauna  nė 50 centų, o stambesniesiems ūkiams mokama vos po 60 –70 centų. Perdirbėjai savo galimus nuostolius linkę „užkrauti“ ant gamintojų pečių. Žemės ūkio ministerija pripažįsta, kad perdirbėjus sudrausminti sudėtinga – kol kas galima tik kalbėti apie ES pinigus, investicijų plėtrą ar dalyvavimą projektuose. Vyriausybė  pavedė Mokesčių inspekcijai stebėti, kaip keičiasi perdirbimo įmonių pajamos, - ar iš tiesų ekonominė situacija tokia sunki, kad reikia taip drastiškai mažinti supirkimo kainas. Pieno gamintojams jau pažadėta, kad šiemet išimties tvarka jie gaus 117 mln. litų išmokų, kurios buvo numatytos išmokėti tik kitais metais. Tačiau ūkininkai taip pat prašo skirti didesnes išmokas už kvotinį pieną. Lietuva iš Europos Komisijos tikisi sulaukti 160 mln. litų kompensacijų už nuostolius, patirtus dėl Rusijos embargo. Iki šiol beveik ketvirtadalis Lietuvoje pagaminamų pieno produktų iškeliaudavo į Rusijos rinkas, tad metams paskelbtas embargas tiek žaliavos tiekėjus, tiek ir perdirbėjus palietė itin skaudžiai.

 

Kaip pastebėjo Šakių rajono savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Alfridas Vigelis, rajono pieno ir mėsos žaliavos gamintojams tenka išgyventi tikrai nelengvus išbandymus. Visgi, sunkiausia esamomis sąlygomis bus smulkiesiems ūkiams. Kol kas rajono savivaldybė nėra gavusi jokios konkrečios informacijos, kokia numatoma kompensacijų teikimo tvarka žemdirbiams. „Šiuo metu dar vis vyksta svarstymai, diskusijos ir derybos. Teko ir man kartu su Žemės ūkio rūmų atstovu Šakių rajone Rimantu Valiuku dalyvauti keliuose pasitarimuose. Kiek žinau, jau nuspręsta pieno gamintojams paankstinti išmokas, o daržovių augintojai kompensacijas turėtų gauti tik už neparduotą ir sunaikintą derlių. Daugiau konkretesnių žinių kol kas nėra“,- sakė skyriaus vedėjas A.Vigelis. Pasak jo, šiuo metu tiek perdirbėjai, tiek Vyriausybės atsakingos institucijos stengiasi ieškoti naujų rinkų lietuviškai žemės ūkio produkcijai, tačiau tai nėra taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Paprasčiau nukreipti produkciją į Europos rinkas, tačiau ketinimai  patekti į Kinijos ar Afrikos rinkas, reikalauja itin daug pastangų ir laiko. Kalbama ir apie intervencinių pirkimų atnaujinimą,- žemės ūkio produkcija ( miltai, sviestas, sūris ir kt.) būtų kaupiama sandėliuose.

 

„Pieno perdirbėjai dabar kainas koreguoja su kiekvienu augintoju individualiai,- stambesniesiems moka daugiau, smulkiesiems - mažiau. Aišku, žemdirbiai jau pripratę prie panašių situacijų. Jei iškyla kokie nors ekonominiai sunkumai ar krizės, perdirbėjai išlieka „sausi“, o labiausiai nukenčia žaliavos gamintojai,“- neslepė savo nuomonės A.Vigelis. Žemės ūkio skyriaus vedėjo manymu, tie rajono pienininkystės ūkiai, kurie į verslą investavo didžiules lėšas, yra sukūrę modernius pieno ūkius, priversti sunkmetį išgyventi bet kokia kaina ir nedaryti jokių kardinalių ar vienadienių sprendimų. Anot A.Vigelio, atstatyti sumažintą ar sunaikintą karvių bandą yra labai sudėtingas ir ilgas, dešimtmečių reikalaujantis darbas. Mažesnieji pieno ūkiai, kuriuose melžiama iki 10 karvių, turėtų bandyti imtis alternatyvių verslų,- auginti avis, ožkas ar braškes. Pakeisti savo veiklos kryptį jiems būtų gerokai lengviau. „Palyginti su kitais respublikos rajonais, mūsų rajone sukoncentruota bene daugiausia stambių pienininkystės ūkių,- tai Griškabūdžio, Kubilių, Lukšių, Grinaičių, Voniškių žemės ūkio bendrovės ir kiti ūkiai. Juose laikoma nuo kelių šimtų iki daugiau nei tūkstančio karvių. Tokiuose ūkiuose yra padarytos tikrai didžiulės investicijos į techniką, pastatus, įrengimus. Kasdien melžiama šimtai karvių, todėl pieną kiekvieną dieną reikia realizuoti net ir nepalankiausiomis sąlygomis“,- pastebėjo A. Vigelis.

Kaip sumažinti žalą žemės ūkiui, šiuo metu aktyviai diskutuoja Žemės ūkio ministerija ir žemdirbiškos visuomeninės organizacijos, vyksta šalies Vyriausybės ir Europos Komisijos atstovų susitikimai ir derybos. Vis dėlto, žemdirbiams reikėtų susitaikyti su ta mintimi, jog susidarius itin sudėtingoms ekonominėms sąlygoms ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje, numatomos dalinės kompensacijos nepadengs visų jau patirtų bei būsimų nuostolių.

 „Visi neriasi iš kailio ir stengiasi padėti žemdirbiams, tačiau situacija tikrai sudėtinga. Perdirbėjams yra skausmingas perėjimas iš Rusijos rinkų į Europos ar kitas pasaulio rinkas vien dėl kainų skirtumo. Patys gamintojai ir perdirbėjai pripažįsta, kad Rusijos rinka buvo pati geriausia, didžiausia ir pelningiausia. Kainos čia buvo tikrai geros. Krenta parduodamų produktų kainos, krenta ir žaliavų kainos. Jau turėjome ekonominių krizių. Joms pasibaigus, verslininkai ir vėl sugrįždavo į Rusijos rinką. Tokie ekonomikos dėsniai, kad verslas renkasi tas rinkas, kurios neša didžiausią pelną“,- susidariusią situaciją komentavo A.Vigelis. Anot pašnekovo, daugelis žmonių viliasi, kad Rusijos embargas metus nesitęs,- pavyks rasti kompromisą derybų keliu. Na o kol kas tarp valstybių vadovų lyg tarp vaikų smėlio dėžėje vyksta nepaskelbtas „karas“, -  aš tau to neduosiu, o aš tau tą ar aną uždrausiu. Belieka tikėtis, jog vieną gražią dieną ši nė vienai pusei nenaudinga konfrontacija baigsis.