baneris leidinys

endriukaitisJau daugiau nei metus tęsiasi Kidulių dvaro projektas „Sėkmės istorijos“. Praėjusį penktadienį savo sėkmės formulę atskleidė Kiduliuose gimęs, augęs ir karjerą pradėjęs Tauras Endriukaitis, didžiausios Baltijos šalyse farmacinės logistikos paslaugų bendrovės „Entafarma“ direktorius.

Nuotr. Šįkart Kiduliuose savo sėkmės istorija pasidalijo Tauras Endriukaitis, didžiausios Baltijos šalyse farmacinės logistikos paslaugų bendrovės „Entafarma“ direktorius.

Besiplečiantis verslas nuvedė T. Endriukaitį iki pat sostinės, tačiau gimtame krašte liko ne tik jo privati vaistinė, bet ir dalis širdies. „Beveik pusę gyvenimo čia praleidau,“ – sako jis. Pakviestas dalyvauti projekte žinomas verslininkas iš karto sutiko. Išties T. Endriukaitis jau ne kartą lankėsi Kidulių dvare ir labai didžiuojasi tiek prikeltu istoriniu paminklu, tiek iš naujo įžiebtu kultūros židiniu. Jis taip pat nelieka nuošalyje ir yra dosnus renginių rėmėjas, o vyresni kraštiečiai dar pamena jo bandymus suburti bendruomenę.
 
Pasinaudojo tėvo šlove?

Ne paslaptis, kad ties starto linija žinomo tėvo įdirbis uždegė entuziastingam jaunuoliui žalią šviesą, tačiau akivaizdu, kad būtent lemtingi pasirinkimai kryžkelėse ir lėmė jo didžiąją sėkmę. T. Endriukaitis pasakoja tiesiog užaugęs vaistinėje ir jau būdamas ketverių puikiai žinojęs, kad bus vaistininkas. Nuo mažens jį žavėjo, kaip tėvas rūpinasi klientų sveikata ir gerove. Stebėjosi, kaip labai žmonės juo pasitiki ir gerbia, kad, užuot kreipęsi į kurį kitą specialistą, jie bilda net 50  ar daugiau kilometrų, o tėvas,  nerodydamas nė menkiausio nepasitenkinimo, priima klientus nors ir naktį. Naktiniai pagalbos prašymai nebuvo reti, mat T. Endriukaičio motina buvo gydytoja.

T. Endriukaitis prisipažįsta, kad džiaugtųsi ateityje galėdamas perduoti paties sukurtą verslą savo vaikams, bet nespaudžia – skatina rinktis savo kelią. Beje, vienas jų – farmacijos studijų antro kurso studentas.

Ilgaamžės šeimosverslo tradicijos

Po Pirmojo pasaulinio karo grįžęs į tėvynę T. Endriukaičio senelis, 10 m. JAV dirbęs įvairius darbus, vedė paprastą merginą iš Rotulių kaimo (Jurbarko r.) ir jiedu susilaukė trijų vaikų. Vidurinysis jų – Romualdas, Tauro tėvas. Būdamas vos šešiolikos jis buvo suimtas ir, kaip politinis kalinys, išvežtas dešimčiai metų į Mordoviją. Pasikeitus politiniam rėžimui, po penkerių metų grįžo į Lietuvą. Kaune baigė mokslus ir tapo vaistininku. Dirbdamas Kudirkos Naumiestyje nusprendė įkurti vaistinę Kiduliuose. Kauno farmacijos valdyba matė tik vieną problemą – nebuvo patalpų. Taip 1963 m. Endriukaičių namo galas tapo vaistine, o Tauro močiutės miegamasis – oficina.

Ne visada smagūs nuotykiai

Kidulių vaistinė greit išgarsėjo ir, augant šeimai, atsirado būtinybė plėstis. 1976 m. buvo pastatytas dviejų aukštų mūrinis pastatas šalia Kidulių girininkijos. Vaistinei persikėlus į naują namą, ją buvo bandyta apiplėšti. Net dukart. R. Endriukaitis, sumąstė mechanizmą, kuris apipurkštų vagišius dažais ir juos būtų galima atpažinti. Pirmą kartą bežaisdama vaistinėje įkliuvo mažoji Endriukaičių pusseserė. Kitą kartą spąstai suveikė pagal paskirtį – nusikaltėliai buvo atpažinti pagal neišplaunamų dažų dėmes.

Sunkumai privertė suktis

Vaistininko darbo teikiamą malonumą temdančių finansinių nepriteklių sukeliamus galvos skausmus T. Endriukaitis atsimena puikiai. Kai nuo vėžio mirus tėvui jis įsidarbino toje pačioje vaistinėje, buvo dar visai šviežiai „iškeptas“ Kauno medicinos universiteto absolventas. Perkėlus Kidulių ambulatoriją iš Kukarskės į tuometines dvaro patalpas ir pasikeitus ekonominei sistemai, verslą ištiko krizė. Net užsiimdamas papildomais versliukais pastebėjo, kad norint išlaikyti vaistinę tenka ir savo pinigų įdėti. Tokia situacija vaistininko netenkino, todėl 1993 m. subrandino mintį įkurti savo įmonę, pardavinėti vaistus vaistinėms. Pagal savo inicialus ir būsimos veiklos pobūdį buvo sugalvotas pavadinimas „Entafarma“.

Išskirtinumas – privalumas

Kai T. Endriukaitis pradėjo savo verslą, rinkoje buvo apie 200 tokių įmonių ir laikui bėgant trintis tarp jų sparčiai stiprėjo. Jaunam verslininkui kilo mintis, kad reikia imtis kažko tokio, ko dar nesiūlo kiti. Jis nusprendė ieškoti partnerių išskirtinei sutarčiai, kuri padarytų jį vieninteliu jų firmos atstovu. Teko daug skaityti, domėtis, važinėti po farmacininkų muges. „Išsiunčiau gal  tūkstantį laiškų ir galbūt tiek pat pasiūlymų faksu,“ – dabar pats stebisi savo užsispyrimu. Kreipėsi į JAV, daugybę Vakarų Europos vaistų gamintojų, bet niekada į Rusijos – jais nepasitikėjo ir nedrįso rizikuoti. Paradoksalu, bet tartis su vokiečių brolių dvynių šeimos kapitalo įmone „Hexal“ teko važiuoti į Maskvą, kur buvo jų pagrindinė atstovybė Rytų regionui. T.Endriukaitis ne tik sudomino juos Lietuvos rinka, bet ir gavo išskirtines teises jiems atstovauti. Ši sutartis tapo atspirties tašku į verslo suklestėjimą.

Nepasirinko lengviausio kelio

Užklupus ekonominei krizei žmonės ėmė labai taupyti, pirkti tik būtiniausius produktus, todėl pardavimai smarkiai krito. Iš beveik 200 konkurentų liko vos 10. Dauguma jų įsteigė vaistinių tinklus ir, kaip teigia T. Endriukaitis, nuėjo kitu keliu. Mat dabar 94 proc. vaistų rinkos – vaistinių tinklų rankose ir vos 6 proc. valdo nepriklausomi vaistininkai. Nepasidavęs bendrai tendencijai T. Endriukaitis ilgai apmąstė kažkur skaitytą mintį, kad protingi žmonės išlošia iš karų ir krizių. Galiausiai jis rado būdą, kaip iš to išpešti naudos ir ne vien sau. Norint plėsti sandėliavimo paslaugą reikėjo didesnių patalpų. Dėl projekto įgyvendinimo konkuravo net 28 statybos kompanijos ir 2010 m., pasiekus patį krizės dugną, buvo pradėtos statybos, kurios dabar atsieitų 70–80 proc. brangiau. Naujos patalpos leido ne tik plėsti ankstesnę veiklą, bet ir pasiūlyti naują paslaugą – antrinį vaistų perpakavimą.

Nuoširdi aistra darbui

Dabar T. Endriukaičio verslui 22 m. Pradėjęs nuo dviejų žmonių, savęs ir žmonos, dabar jis yra sukūręs net 100 darbo vietų. Pasak jo, pirmuosius 10 m. verslas buvo jo didžiausias hobi ir aistra, todėl dirbdavo neskaičiuodamas laiko po 12–14 val. per parą, nepaisydavo nei savaitgalių, nei šventinių dienų. Pats prisipažįsta, kad pasiekti užsibrėžtą tikslą būdavo didžiausias džiaugsmas. Dabar didžiausias džiaugsmas – šeima. Posakio, kad pinigai keičia žmones, nesibodintis verslininkas sako dar 2002 m. ramybę radęs kalnuose, kur gyvybės trapumo ir žmogaus menkumo prieš gamtą suvokimas leido suprasti, kas gyvenime svarbiausia. Šiais metais į kalnus keliavo jau ne tik su žmona, bet ir vaikais. Įkopti į pasirinktą viršūnę nepavyko, tačiau visai netoliese žūstantys žmonės privertė visus dar kartą iš naujo susidėlioti gyvenimo vertybes.

Monika Būblaitytė

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos