Griškabūdyje gyvenantys Lina ir Romanas Laurinaičiai prieš šešerius metus vieno hektaro plote pasodino 600 slyvų, kriaušių, vyšnių, obelų sodinukų. Šiandien jie džiaugiasi gausiai užderėjusiu derliumi ir sako, jog tai jų šeimos sodas.

Šeimos sodo idėją pedagogai L. ir R. Laurinaičiai parsivežė iš Norvegijos, kurioje viešėjo prieš septynerius metus. Jų dėmesį patraukė šioje šalyje nedideli 1–2 ha sodai.

„Pagalvojom, kodėl turime važiuoti kažkur į užsienį, kai galime čia, Griškabūdyje, turimame žemės plotelyje įveisti sodą, jį su dukra Donata ir sūnumi Aleksu prižiūrėti, skinti vaisius ir papildomai užsidirbti“, – sako Laurinaičiai.

Todėl prieš šešerius metus iš rudens paruošė dirvą, o pavasarį, sukvietę draugus, gimines, per pusdienį užsodino 1 ha sodinukais. Tiesa, prieš tai konsultavosi su žymiu sodininku doc. Algirdu Amšiejumi, kuris patarė, kokias veisles sodinti. Vėliau ieškojo informacijos internete, lankė įvairius seminarus ir mokėsi, kaip sodą prižiūrėti. Laurinaičiai pripažįsta, kad sodininkystėje rezultatų greit nesulauksi, tik po 2–3 m. pasirodo pirmas derlius.

Didžiausią plotą sode užima slyvos – 30 septynių veislių medelių. Liepos pabaigoje pradėjusios derėti ‘Herman‘ ir ‘Kometa‘, rugpjūčio pradžioje ‘Čačana Rana‘ veislių slyvos jau nuskintos, šiuo metu žemaūgiai medeliai aplipę mėlynais, labai stambiais ‘Jojo‘ veislės vaisiais. Vėlyviausio slyvų derliaus sulauks rugsėjo pabaigoje iš ‘Empress‘ veislės.

„Manau, kad slyvos mūsų krašte pamirštos, aplinkui niekas neaugina, o jos paklausios, todėl ir nusprendėme išauginti savo sode natūraliai sunokusių vaisių. Kadangi pasirinkome skirtingu metu nokstančias veisles, derlių skiname nuo liepos pabaigos iki spalio mėnesio“, – sodininkystės paslaptimis dalijosi R. Laurinaitis.

Pasak L. Laurinaitienės, geras būdas išsaugoti slyvose esančias naudingąsias medžiagas – jas užšaldyti, Lina jas dar džiovina arba verda uogienes.

Sode taip pat auga desertinės vyšnios ‘Groniasta‘, ‘Igruška‘, ‘Pandy‘, kriaušės bei obuoliai.

„Prieš metus pasodinom dar 80 vasarinių ir žieminių obelaičių sodinukų, o paįvairinimui remontantinių aviečių ‘Polka‘. Avietes verta auginti dar ir dėl to, kad jos derlių duoda jau po metų“, – aprodo sodą Laurinaičiai. Romanas apgailestavo, kad šiemet iššalo pusė vyšnių vaismedžių.

Laurinaičiai ypač domisi kriaušėmis. Jie duoda paragauti šiuo metu prinokusių ‘Izolda‘ veislės kriaušių. Tai be galo sultingos, burnoje tirpstančios kriaušės.

„Spalio pradžioje skinsime vėlyvesnes ‘General Lekleark‘ veislės kriaušes, kurias parduosime tik lapkričio ar gruodžio mėnesį“, – Romanas rodo vaisių stambumu išsiskiriančias kriaušes.

Kol kas Laurinaičiai sode užaugintas gėrybes realizuoja Vilkaviškio, Marijampolės ir Kazlų Rūdos turguose arba žmonės užsuka į ūkį pasiskinti patys.

„Turguose turime savo pirkėjus, kurie laukia tam tikrų veislių vaisių. Visuomet vežam parduoti tik šviežiai skintus vaisius ir uogas, nuolatiniai pirkėjai tai žino ir kaina juos tenkina. Už slyvų kilogramą moka iki vieno euro, už žieminių kriaušių kilogramą prašome pusantro euro. Pastebime, kad slyvų, kriaušių žmonės perka po kilogramą, tik pavalgymui. Labai retai kas perka po dešimt kilogramų, pavyzdžiui, uogienę virti“, – apie derliaus realizaciją kalba R.Laurinaitis.

Pasakodamas apie vaismedžių priežiūrą Romanas tvirtina, kad darbo yra sočiai, o sodą reikia prižiūrėti ištisus metus: pavasarį prieš žydėjimą ir po jo purškia nuo ligų ir kenkėjų, geni medžius, vasarą – skina vaisius, rudenį balina medelius ir t. t.

„Štai rudenį ir žiemą kovojam su pelėm, kurios subėga iš aplinkinių laukų, nes desertinių vaismedžių šaknys saldžios. Nuo zuikių ir stirnų sodą aptvėrėm, o kur dar žolės pjovimas tarplysviuose“, – darbus vardija Romanas.

Kol kas jokių didelių išmokų ir paramų jie negauna dėl mažos ūkio apimties, o reikia įsigyti agrotechnikos, įrengti sandėliavimo patalpas.

Likusioje 1 ha žemės jau ateinantį pavasarį Lina  ir Romanas planuoja įveisti kriaušių sodą ir toliau vasaros atostogas leisti šeimos sode.