Lapkričio 3-oji – Medžiotojų diena, kuri švenčiama kartu medžiotojų globėjo su šv. Huberto vardo diena. Šįkart kalbamės su moterimis, kurios yra taip pat aktyvios medžiotojos: rajonų būreliuose ir klubuose jų priskaičiuojam apie dešimtį, vienos jų šautuvą rankose laiko tik pirmi metai, kitos skaičiuoja dešimtmečius.

Nepalikti sužeisto

Indra Mostauskienė – miškininkė. Tokį jos apsisprendimą lėmė tai, kad jos sutuoktinis taip pat miškininkas, abu daug keliauja, daug laiko praleidžia gamtoje. Indra – Jankų medžiotojų būrelio, kuris savo plotus turi Šakių rajone, tikroji narė. Būrelyje ji ne vienintelė moteris, be jos dar trys moterys medžiotojos.

Iš pirmo žvilgsnio sunku įsivaizduoti liekną, žavią moterį su ginklu rankose bei medžiotojo apranga. Aštuonerius metus medžiotojo bilietą turinti moteris sako, kad jo prireikė dėl to, kad ji užsiima sportiniu šaudymu į judančius taikinius.

„Pirmasis sumedžiotas žvėris buvo laputė. Nusitaikiau, iššoviau... ir išmečiau ginklą iš rankų. Tas klausimas, kaip nužudyti žvėrį, vis kirbėjo galvoje... Kitas laimikis buvo didelis šernas su iltimis, patinka medžioti bebrus“, – pirmuosius medžioklės nuotykius pasakoja moteris ir viliasi sumedžioti briedį.

O paklausta apie ginklo priežiūrą, šypsosi ir sako, kad neretai jį išvalyti po medžioklės paduoda savo vyrui, taip pat medžiotojui. Indra sako, kad miške vilką mačiusi tik vieną kartą, bet tuo metu buvusi be šautuvo.

„Medžioklė ir žvėrys man du skirtingi dalykai: pamatai žvėrį ir nebūtinai turi jį sumedžioti. Būna, kad nusitaikiusi į stirną, susilaikai ir neiššauni... Aš labai blogai jaučiuosi, jeigu sužeistas žvėris pabėga, nerandi ir palieki jį miške“, – prisipažino Indra.

Ji mano, kad moterų medžiotojų daugėja, ateina į medžiotojų būrelius dažniausiai tos, kurių šeimose yra gilios medžioklės tradicijos. Pašnekovė teigia, kad iš pradžių vyrų medžiotojų požiūris į ją buvo šiek tiek skeptiškas, bet kai per vieną varymą sumedžiojo šerną ir stirniną, – pasikeitė.

„Vis prisimenu, kai susirinkus į medžioklę vadovaujantis sakydavo – nu, vyrai, dabar..., o mūsų net nepastebėdavo“, – šypsosi Indra.

Viena tarp vyrų

Rimos Merčaitienės šeimoje medžiojo tėvas, senelis, ji jau septyneri metai Baltkojų medžiotojų būrelio narė, viena tarp 56 vyrų. Moteris pasakojo, kad būrelio vyrai labai tolerantiški, ją į savo ratą priėmė be balsavimo. Anot Rimos, jiems tiesiog reikėjo moters pašeimininkauti. Lupti, išskrosti žvėrį – šiuos darbus R. Merčaitienė taip pat puikiai atlieka, sako išmokusi iš tėvo, stebėjo, kaip tą darydavo senelis. Todėl vyrai medžiotojai net klausia, kaip geriau atpjauti sumedžioto bebro riebalus nuo odos.

„Mūsų būrelio nariai sąmoningi, prižiūri medžioklės plotus, jaučiasi už tai atsakingi. Štai lapkričio 1-ąją važiavom šerti žvėrelių, jiems juk išeiginių nėra”, – juokavo pašnekovė.

Moteris sako, kad šiais laikais medžioklės taisyklės yra griežtos, todėl ji atsakingai žiūri į kiekvieną medžioklę, žino, ką galima medžioti, ko ne.

„Mane vilioja medžioklė tykojant, kai įsitaisai bokštelyje ir viena sėdi, o išgirdus menkiausią garsą ar šakos trakštelėjimą – adrenalinas plūsteli“, – sako pašnekovė.

Medžiotojos sąskaitoje du šernai, dvi stirnos, stirninas, bebras ir mangutas. Rimai taip pat patinka būti gamtoje, ypač grybauti, ji save vadina gamtos vaiku. Pokalbio pabaigoje priduria, kad jai patinka ginklai, kraujo nebijo, tiesa, vis dar sulaukia klausimo, ar negaila nušautos stirnaitės.

Gamtoje nuo mažumės

Slavikietė Milda Vaitonytė sako, kad daug laiko praleidžia gamtoje, nes jos tėvų sodyba prie pat Liaušių miško (Slavikų sen). Mergina pasakojo, kad anksčiau į mišką eidavo su fotoaparatu rankose ir fiksuodavo viską, kas buvo prieš akis. Ypač patikdavo pavasarį, kai bunda gamta. Šiuo metu Milda dažnai miške būna su savo augintiniu – kurstharų veislės šunimi Džiugu, su kuriuo ieško sumedžioto žvėries. Jau keletą metų slavikietė yra varovė.

„Varovauti savaitgaliais būdavo smagu vien dėl to, kad man tai aktyvus laisvalaikio praleidimas, suvaikščiodavom daug kilometrų ne tik siaurais miško takeliais, bet brisdavom per pelkes, landžiodavom po brūzgynus, man tai būdavo iššūkis. O jei pamatydavome dar ir žvėrelių – diena būdavo turiningai praleista“, – pasakoja 24-erių mergina ir priduria, kad Slavikų medžiotojų būrelyje varovių merginų daugiau nei vaikinų.

Pasak M. Vatonytės, iš šio pomėgio  palengva išaugo noras tapti medžiotoja. Šiuo malonumu ją užkrėtė brolis. Nedaug dar medžioklės įspūdžių Mildos taupyklėje, ji kol kas dar nesumedžiojo jokio žvėries ir savo pirmųjų trofėjų dar laukia.