Iš Šakių kilusi Sabina Daugėlienė (Grincevičiūtė) – Vilniuje įsikūrusios „DO architects“ vadovė. Tai viena didžiausių architektūros kompanijų Lietuvoje. Šiuo metu didžiausiu pasiekimu moteris laiko suburtą gabių ir ambicingų žmonių komandą.

Svajojo nuo septynerių

2006 m. baigusi Šakių „Žiburio“ gimnaziją S. Daugėlienė įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, ten įgijo architektės specialybę, vėliau teko mokytis ir Štutgarto technikos universitete. Sabinos pasiteiravus, ar architektūra – jos svajonių specialybė, moteris atsakė, kad ir taip, ir ne. Tiesa, kad nori studijuoti būtent architektūrą, pašnekovė žinojo jau septintoje klasėje ir tikslingai tam ruošėsi.

„Man atrodė, kad tai ta sritis, kur pravers tiek matematinės žinios, tiek kūrybinės nuojautos, ir čia aš neklydau. Tačiau negaliu tvirtai pasakyti, kad tai vienintelė sritis, kurioje galiu ar galėčiau save realizuoti. Dar dvyliktoje klasėje buvau sudvejojusi – be architektūros svarsčiau apie fiziką bei tapybą. Ir dabar manau, kad yra daug sričių, kurios man būtų įdomios. Tikiu, kad rezultatas susideda ne tik iš gabumų ar talentų, bet ir iš ilgo ir atkaklaus darbo“, – mintimis dalijosi architektė.

Studijuodama S. Daugėlienė dalyvavo įvairiose visuomeninėse veiklose – architektūros studentų klube, atstovybėje. Tos veiklos ir jų metu užmegzti kontaktai peraugo į darbą. Dar studijuodama pradėjo dirbti su architekte Andre Baldišiūte, vėliau – architektu Rolandu Paleku.

„Ir dabar atsimenu, kad po diplomų teikimo šventės ryte 8 valandą kėliausi į darbą – buvo pirmoji darbo diena R. Paleko studijoje“, – pasakojo pašnekovė.

„DO architects“ gimimas

„DO architects“ kaip idėja galvoje atsirado metais anksčiau nei pati įmonė. Tuo metu S. Daugėlienė dirbo A. Baldišiūtės studijoje. Drauge su šia architekte bei dar dviem kolegomis išrutuliojo mintį įkurti architektūros studiją.

S. Daugėlienės vadovaujama įmonė yra architektūros studija, teikianti įvairių mastelių, apimčių ir stadijų projektavimo paslaugas. Tai tiek urbanistika/teritorijų ar kvartalų planavimas, architektūra, tiek interjero ar interjero elementų projektavimas. Darbų portfelis tikrai platus – nuo 412 ha Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos vystymo koncepcijos iki biure įrengtų nestandartinių dvivėrių durų.

„Įmonę kūrėme kaip platformą gabiems ir ambicingiems žmonėms. Mums buvo labai svarbu ją nuasmeninti, neišskiriant nė vieno iš partnerių, ir tokiu būdu pritraukti pačius talentingiausius žmones. Siekėme ir siekiame, kad norintys augti žmonės galėtų prisijungti ir palaipsniui tapti partneriais, turėtų savo projektus, komandas“, – kalbėjo architektė.

Šiuo metu komandoje dirba apie 30 architektų. „DO architects“ yra viena iš didžiausių architektūros kompanijų Lietuvoje.

Iššūkiai ir galimybės

Anot Sabinos, įkurti įmonę yra be galo lengva – tai galima padaryti internetu per kelias darbo dienas, o visi iššūkiai prasideda vėliau. Kalbant apie valdymą – tai viskas vienu metu ir lengva, ir sunku.

„Lengva, nes tiek pati architektūra, tiek „DO architects“ kaip įmonės valdymas man asmeniškai labai įdomu, taip pat to lengvumo prideda ir fantastiška komanda. O sunku, be abejo, tai, kad kasdien susiduri su naujais iššūkiais ir situacijomis, kurių sprendimo nežinai. Arba tai, ką žinojai, naujoje situacijoje nebetinka. Pavyzdžiui, tai, kas tiko 12 žmonių komandai, sunkiai pritaikoma 30-čiai. O tai, kas tiko nedideliam gyvenamajam namui, nebetinka dideliam biurų kompleksui“, – apie darbo vingrybes kalbėjo architektė.

Ir nors šie pavyzdžiai, anot S. Daugėlienės, kiek banalūs ir elementarūs, jais moteris nori parodyti, kad kiekviena situacija reikalauja kritinio mąstymo, domėjimosi, nuolatinio mokymosi, įsigilinimo ir laiko.

Ar tokia įmonė kaip „DO architects“ galėtų gyvuoti ir Šakiuose? Kaip teigė architektė, įmonė, grįsta tokiomis pačiomis vertybėmis, ir Šakiuose įsikurti galėtų.

„Tačiau jei mes kalbame ne apie panašius principus, bet panašią veiklą – greičiausiai būtų sunku. Architektūra paprastai yra susijusi su didelėmis investicijomis. Pastato statybai reikia palankių verslui sąlygų, didelio kapitalo, tad tokių objektų ir užsakovų koncentracija paprastai būna didžiuosiuose miestuose“, – pasakojo pašnekovė.

Įmonėje dirbantys architektai turi labai daug susitikimų su užsakovais, inžinieriais, investuotojais, projekto valdytojais ir galop – statybininkais. Taip pat veiklai reikalinga specifinė kvalifikuota darbo jėga, kurią į nedidelį miestą pritraukti būtų sudėtingiau.

„Manau, Šakiuose galėtų veikti įmonės, kurių veikla neturi poreikio tokiam intensyviam gyvam bendravimui su klientais. Tarkim – informacinių technologijų sektorius, kur nemaža dalis darbo gali būti atliekama nuotoliniu būdu“, – apie verslo kūrimo idėjas Šakiuose kalbėjo S. Daugėlienė.

Žvilgsnis į Šakius

Ką gero ar blogo architekto akis pastebi Šakių mieste? Kaip sako Sabina, Šakiai – gražus nedidelis miestas. Pašnekovė tik išvykusi ėmė pastebėti, kokį gražų tvenkinį turime pačiame miesto centre, o šalia dar ir upę – nors ir nesutvarkytą, bet potencialiai labai gražią vietą.

„Labai norisi supratimo, kad gražiam miestui tereikia tik žmonių, važinėjančių dviračiais, vaikščiojančių, besikalbančių, skaitančių parke knygas. O tam nereikia didelių renovacijos ar kraštovaizdžio projektų ir lėšų. Tam dažniausiai užtenka vakarais apšviestų gatvių, keleto tinkamoje vietoje pastatytų suoliukų ir šiukšliadėžių, elementaraus saugumo bei žiemą čiuožinėjimui nuvalyto tvenkinio ledo. Labai nedaug Šakiams betrūksta“, – nuomonę išsakė moteris.
Tiesa, iš Šakių kilusią architektę labiausiai džiugina matyti ne dailius naujus fasadus, bet veikiančius pastatus, erdves – gyvybe pulsuojantį miestą. Svarbu ne tai, kokios spalvos naujos kavinės interjero sienų spalva, bet tai, kad ji rado tinkamą vietą, kad pro šalį praeinantys žmonės užsuka, kartais prisėda kavos, susitinka vieni su kitais, kalbasi, nebijo geru oru išsinešti staliukus į lauką ir tiesiog žiūrėdami į ežerą gerti kavą. Taip formuojasi nauji įpročiai mėgautis gyvenimu. Taip veikia architektūra.

„Visad svajojau apie du dalykus Šakiuose – kad buvusio senojo knygyno vietoje įsikurs nedidelis restoranėlis su erdvia terasa į ežero pusę. Taip pat – kad ežere bus galima maudytis karštomis vasaros dienomis. Tai, kad darbas, namai, mokyklos, darželiai, kavinės, parkai ir maudynių vietos yra vos vieno kilometro spinduliu, yra didžiausias nedidelių miestų privalumas. Visas šias funkcijas reikėtų dar labiau tankinti, artinti viena prie kitos. Tokių galimybių neišnaudojimas, mano nuomone, būtų tiesiog neapdairus, nes tai yra motyvai, kodėl čia gyvenimas galėtų būti malonesnis nei dideliame mieste“, – teigė S. Daugėlienė.

Šakiuose ir aplink juos yra kur pasižvalgyti, turime išties įspūdingų pastatų, kurių išskirtinumu gera pasidžiaugti ir architektūros subtilybes išmanantiems žmonėms. Sabina tokiais statiniais laiko architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio suprojektuotą Šv. Jono Krikštytojo bažnyčią (tik originalus projektas turėjo gerokai aukštesnį bokštą), Zyplių bei Gelgaudiškio dvarus ir Griškabūdžio Kristaus Atsinaujinimo bažnyčią.

„Turbūt dėl to, kad medinės architektūros Lietuvoje nėra išlikę labai daug, pastaroji bažnyčia man yra įspūdingiausia“, – patikina pašnekovė.