baneris leidinys

kupstaitis silingas
Nuotr. Lekėčių girininkijos girininkas Žydrūnas Kupstaitis (kairėje) ir Šakių miškų urėdijos vyr. miškininkas Simonas Šilingas kritikuoja Aplinkos ministerijos siūlomą valstybinių miškų pertvarką ir sako, kad miškininkai ne vien pelno vaikosi.

Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Naujus metus Lietuvos miškininkai pradėjo su nerimu – LR Seimo pavasario sesijai ruošiama valstybinių miškų valdymo pertvarka, kuria siekiama naikinti esamas urėdijas ir steigti vieną centralizuotą įmonę. Ar ji reikalinga, o jei reikalinga, tai kokia? Apie tai kalbamės su rajono miškininkais.

Reforma vardan reformos?

Pagal Aplinkos ministro Kęstučio Navicko siūlomą reformą numatoma apjungti visas 42 valstybėje veikiančias urėdijas, Generalinę urėdiją ir „Valstybinį miškotvarkos institutą“ į vieną centralizuotą įmonę – VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“. Pasak miškininkų, miškų ūkis yra labai specifinė ūkio šaka, todėl kiekvienoje Europos šalyje jo valdymas yra skirtingas ir vykdomas atsižvelgiant į begalę tik tai šaliai būdingų miškų auginimo, priežiūros ir medienos realizavimo ypatumų.

Anot Šakių miškų urėdijos vyr. inžinieriaus Gintaro Bacevičiaus, jie šiuo metu gyvena nežinomybėje, nors praėjusią savaitę aplinkos ministras pristatė VĮ „Lietuvos valstybiniai miškai“ principinės struktūros schemą, kurioje numatoma palikti 25 regioninius padalinius, 325 girininkijas.

„Mes nežinome, ar išliks Šakių miškų urėdija, ar ne. Turėtų išlikti aštuonios rajone esančios girininkijos ir liktų dirbti eiguliai ir girininkai. Kiek iš šiuo metu Šakių miškų urėdijoje dirbančių 138 darbuotojų liks dirbti, nežinome, gal tik 30. Daugiau jokių konkrečių ekonominių reformos paskaičiavimų nėra“, – svarstė vyr. miškininkas Simonas Šilingas.

Miškininkai sutinka, kad pokyčiai būtini, bet nesutinka su nuomone, kad šis sektorius yra perteklinis ir pateikia pavyzdžius: nuo 1995 m., įgyvendinant vidines pertvarkas, miškų sektoriaus darbuotojų sumažėjo daugiau kaip 3,3 karto – 8,5 tūkst. darbuotojų.

„Nereikėtų suprasti, kad miškininkai visai nepritaria pertvarkai. 2016 m. Generalinės miškų urėdijos iniciatyva buvo sudaryta komisija išnagrinėti visus galimus sprendimus dėl VĮ „Miškų urėdijų“ veiklos konsolidavimo ir pateikti miškininkų siūlomą modelį. Buvo prieita prie išvados, kad reikia reformos, bet ji turi būti pagrįsta skaičiavimais. Buvo siūloma girininkijas optimizuoti remiantis dviem kriterijais: urėdijos plotu ir urėdijos galimu iškirsti miško tūriu”, – kalbėjo G. Bacevičius ir pridūrė, kad, deja, miškininkų bendruomenės balso niekas nenori girdėti.

Skaidrus ir efektyvus

Pasak ministro ir kitų reformos iniciatorių, reformuoti miškų ūkio sistemą reikėjo seniai. Pagrindinis jų argumentas, kad urėdijos neva dirba neefektyviai ir neskaidriai.

Tiesa, visos 42 miškų urėdijos ne vienerius metus dirba pelningai.

„Niekada nuostolingai nedirbo ir Šakių miškų urėdija: 2014 m. uždirbo 312,4 tūkst. eurų pelno, 2015 m. – 230,1 tūkst. eurų, 2016 m. – 316,2 tūkst. eurų pelno“, – informavo S. Šilingas.

G. Bacevičius nesutinka ir su reformos iniciatorių teiginiu, kad urėdijos dirba neskaidriai.

„Visa mūsų pagaminta mediena nuo 2012 m. yra parduodama per elektroninę apvaliosios medienos pardavimo sistemą (AMEPS). Nei mes pirkėjų matome, nei mus pirkėjai, todėl pardavimo proceso metu poveikio daryti negalime. Nepriklausomi ekspertai, kaimyninės šalys pripažįsta, kad Lietuvoje yra skaidriausia medienos pardavimo sistema Europoje“, – sako G. Bacevičius ir priduria, kad 42 urėdijas sujungus į vieną galėtume pasigirti ne skaidrumu, o tik smulkiojo verslo naikinimu.

Anot pašnekovo, jei kažkam atrodo, kad stambesnė įmonė viešuosius pirkimus organizuoja skaidriau nei mažesnė, gali prisiminti Krašto apsaugos ministerijos „auksinių šaukštų“ skandalą ir pan.

Pasipelnyti iš medienos

Kaip vieną iš prielaidų pokyčiams ministras nurodo, kad išskaidyta prekyba mediena neskatina didelės apimties investicijų į šalies medienos pramonę – eksportuojama reikšminga dalis žaliavos, nekuriama pridėtinė vertė Lietuvoje.

Miškai yra vienintelis pats vertingiausias ir vis dar valstybės valdomas turtas. Į kurį, pasak miškininkų, vis dažniau taikosi stambieji medienos perdirbėjai, kurie nuolat reikalauja, kad jiems mediena iš valstybinių miškų būtų parduodama išskirtinėmis sąlygomis, ir, savaime suprantama, mažesne nei rinkos kaina.

„Dabar kiekviena urėdija parduoda medieną atskirai, tik mažesniais kiekiais ir medienos rinkoje sėkmingai konkuruoja ir mažesnis gamintojas. Pagal naują tvarką medieną parduos tik viena įmonė – ar tai nėra sveikos konkurencijos naikinimas ir prielaidos kurtis monopoliniams ūkiams?“ – klausė miškininkas G. Bacevičius.

Smūgis regionams

Kyla klausimas, ar verta vykdyti reformą, prieštaraujančią decentralizacijos ir regioninės politikos principams, galinčią pakenkti ne tik valstybiniams miškams, bet ir savivaldybių, jose gyvenančių miškų ūkio specialistų, smulkiųjų medienos perdirbėjų bei plačiosios visuomenės interesams.

Lietuvos valstybinis miškų ūkis yra viena iš nedaugelio mūsų ūkio šakų, kuri sėkmingai persitvarkė, įdiegė naujausias technologijas ir sėkmingai dirba rinkos sąlygomis.

Anot G. Bacevičiaus, miškų sistema sumoka valstybei 41 proc. mokesčių nuo apyvartos – tai Europoje didžiausi mokesčiai, kuriuos sumoka valstybinis miškų sektorius. Sakykim, Latvijoje valstybinis miškų sektorius yra dotuojamas iš valstybės biudžeto. Miškininkai įsitikinę, kad siūloma valstybinių miškų valdymo reforma (vienos įmonės kūrimas) neišvengiamai turėtų neigiamų padarinių savivaldybėms ir regioninei politikai ir kad po tokių reformų daroma žala bus ne tik miškams, bet ir žmonėms.

„Nemanau, kad mūsų darbuotojai persikels dirbti į Kauną ar Vilnių. Greičiau emigruos“, – į pokalbį įsijungė Lekėčių girininkas Žydrūnas Kupstaitis.

Girininkas patikino, kad miškininkai dirba iš pašaukimo, tai jų gyvenimas būdas. Ir kažin kaip atrodytų šiandien mūsų miškai, jei juose dirbantys žmonės į mišką žiūrėtų tik kaip į maksimalių pajamų šaltinį.

Ne vien mišką kerta

Vyr. miškininkas S. Šilingas kalbėjo, kad miškininkai ne vien pelno vaikosi, bet turi ir tam tikras socialines funkcijas, pavyzdžiui, miškų apsauga nuo gaisrų. Pasak pašnekovo, praeitais metais rajono miškuose nekilo nė vieno gaisro. Ir pridūrė, kad Jeilio universitetas 2012 m. Lietuvos miškus tarp 132 valstybių pripažino geriausiai saugomais. O Lietuvos miškingumas nuolat didėja (nuo 30,3 proc. 1998 m. iki 33,3 proc. 2016 m.).

„Visi akcentuoja, kad Latvijoje pelnas didesnis nei pas mus, nesupratu, jie tik kerta ir to pelno vaikosi. O gamtosauginių funkcijų nežiūri. Bene geriausiai prastą Latvijos valstybinių miškų įmonės ūkininkavimą atskleidžia 2010 m. jai panaikintas tarptautinis FSC sertifikatas. Jis atimtas šeimininko netekusiuose valstybiniuose miškuose įsivyravus verslininkų savivalei: miškai kertami intensyviai, nepaisoma bioįvairovės ir t. t. Mes bendradarbiaujam su rajono švietimo įstaigomis, globojam jaunuosius miško bičiulius. Investuojam į rekreacinių objektų kūrimą“, – svarstė S. Šilingas.

Ar rudenį urėdijos darbuotojai gaus atleidimo lapelius ir nuo 2018 m. pradžios ims veikti nauja įmonė – galutinį žodį balandžio mėnesį tars Seimas.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

05

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

gustainiskiu namai

 

   
musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos