Nors Šakių miškų urėdijos administruojamų teritorijų miškingumas yra žemesnis nei vidutinis Lietuvoje, o ūkininkavimo ir rekreacines sąlygas sunkina nepalankios klimatinės sąlygos, pastarajai pavyksta ne tik išsilaikyti save, bet ir kasmet papildyti valstybės biudžetą. Vis tik norint ir toliau dirbti pelningai, būtinas sunkus miškininkų triūsas ir darbams sutelkianti vidinė motyvacija. Juolab kad ir urėdijos veikla vien tik medienos ruoša neapsiriboja.

 

Šakių miškų urėdijos administruojamoje maždaug 39 tūkst. hektarų teritorijoje valstybinės reikšmės miškai užima per 26 tūkst. hektarų. Didžioji dalis, apie 60 proc., miškuose vyraujančių medynų yra spygliuočiai – pušynai ir eglynai, taip pat nemažai yra ir šlapių miškų, kuriuose apie 20 proc. sudaro alksnynai.

Dėl Šakių krašte vyraujančių derlingų dirvožemių ir aktyviai vystomo žemės ūkio itin daug galimybių ateityje miškingumui didėti nėra. Tačiau, net ir esant palyginti nedideliems miškų plotams, iš gautų pajamų už parduotą medieną Šakių miškų urėdijai pavyksta atlikti visus miško darbus.

Pagrindiniai iššūkiai, su kuriais tenka kasmet susidurti Šakių miškų urėdijos darbuotojams, – auginti, saugoti ir prižiūrėti mišką. „Praėjusiais metais atkūrėme 282 hektarus ir įveisėme 10 hektarų naujų miškų. Želdinių priežiūros darbus atlikome 985 hektarų plote, taip pat išugdėme 320 hektarų jaunuolynų, o retinimų iškirtome 147 hektarus. Tai esminiai darbai, kurie būtini išauginti tvarų ir įvairiems veiksniams atsparų mišką“, – sakė Šakių miškų urėdijos vadovas Sigitas Tamošaitis.

Kadangi apie 60 proc. Šakių urėdijos miškų plyti gaisrams kilti palankiose teritorijose, prieš prasidedant šiltajam sezonui, svarbu užtikrinti ir pastarųjų saugumą, parengti mineralizuotas priešgaisrines juostas. Priešgaisrine apsauga ir miško gaisrų gesinimu urėdija privalo rūpintis visų nuosavybės formų miškuose – laimei, 2016 m. gaisrų pavyko išvengti.

Taip pat ne mažiau svarbu pasirūpinti melioracijos tinklo remonto ir priežiūros darbais, atnaujinti, prižiūrėti ir tiesti miško kelius. Kelio darbai itin brangiai atsieina – vien praėjusiais metais keliams tiesti Šakių urėdija skyrė per pusę milijono eurų.

Vis tik Šakių urėdijos išsilaikymas, pagrindinės pajamos, kuriomis papildomas ir valstybės biudžetas, priklauso nuo medienos ruošos. Pavyzdžiui, pernai vien privalomųjų atsiskaitymų už apvaliąją medieną Šakių miškų urėdija valstybei sumokėjo 646,4 tūkst. Eur. O štai sudėjus visus Šakių miškų urėdijai tenkančius mokesčius valstybės biudžetas kasmet pasipildo per 1500 tūkst. Eur.

Nepaisant to, kad šlapi Šakių rajono miškai nėra itin palankūs poilsiautojams – net dviejuose trečdaliuose teritorijos poilsiavimo sąlygos laikomos prastomis, o aplink nėra nė vieno ežero, krašto gyventojams ir svečiams pakeliauti vis tik yra kur.

Šakių miškų urėdijos teritorijos valstybiniuose miškuose yra įrengti 42 objektai, pritaikyti poilsiautojų rekreacinėms reikmėms. Tarp jų ir vienas ryškesnių – regykla Novaraisčio ornitologiniame draustinyje, pritraukianti gausius lankytojų srautus rudenį, kuomet vyksta gervių migracija.

Siekdama miško lankytojams užtikrinti patogų poilsį, Šakių miškų urėdija kiekvienais metais skiria per 12 tūkst. eurų poilsiavietėms, atokvėpio vietoms bei pažintiniams takams įrengti.

„Nuolat prižiūrime, kad poilsiavietės būtų tvarkingos, gaila, kad neretai trūksta lankytojų sąmoningumo. Ne tik kad šiukšles palieka, bet ir suniokoja įrengimus. Tokių atvejų mažėja. Gal dar ir dėl to, kad žmonės įnikę į kompiuterius ir gamta nelabai domisi? Kita vertus, vis dažniau atsiranda ir gerųjų pavyzdžių: pasivaikščiojimų, bėgiojimo miške, pabuvimo gamtoje niekam nedarant žalos“, – kalbėjo S. Tamošaitis.

Valstybiniai Šakių miškų urėdijos administruojami miškai yra didžiulis krašto ir visos šalies turtas, tačiau menkos galimybės miškingumui didėti ir nepalanki klimatinė zona sunkina miškininkų ūkininkavimo darbus. Situaciją neretai blogina ir visuomenės supratingumo, jog, kenkdami miškui, kartu kenkiame sau ir valstybei, stoka.

Pasak Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento direktoriaus pavaduotojo Algirdo Klimavičiaus, kad indėlis į miško gerovę būtų kuo didesnis – tiek gamtos išteklius, tiek finansus ir darbo jėgą būtina naudoti racionaliau.

„Įstojus į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizaciją, atlikus valstybinių miškų reformą, iš urėdijų liktų 25 teritoriniai įmonės padaliniai ir viena įmonė. Miškų valdymo forma Lietuvoje – nekitusi nuo sovietmečio, o šie pokyčiai leistų valstybinių miškų ūkį valdyti kur kas efektyviau. Sumažinus administracinį aparatą ir finansiškai sustiprinus žemiausią grandį – eigulius, girininkus, miško darbininkus, galėtume siekti naujų ir veiksmingų tikslų, skirdami daugiau dėmesio tiesioginiams darbams miške. Taip didesnė grąža bus ir visuomenei, ir valstybei“, – sakė A. Klimavičius.