brazaitis darius
Nuotr. Žąsų tėvu praminto Dariaus Brazaičio paukščių ūkyje veisiamos Cholmogorų, Tulūzų, Embdeno bei Tulos žąsys. Per 100 žąsų gagena prie namų esančiame vieno hektaro žemės sklype.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Lankantis lekėtiškio Dariaus Brazaičio sodyboje, iš tolo pasitinka kaklus ištiesusios, didingos žąsys. Veislinių paukščių augintojas sako, kad auginti ir veisti žąsis greičiau yra pomėgis nei verslas.

Savo ūkyje D. Brazaitis augina mažai kam žinomas Cholmogorų, Tulūzos žąsų veisles, ūkį paįvairina ir kelios Embdeno ir Tulos žąsys. Apie 120 žąsų gagena dideliame aptvare, kuriame skabo žolę, jos lesinamos avižomis ir kitais lesalais. Greta yra vandens telkinys, praktiškai žąsys lauke laisvai vaikštinėja ne tik vasarą, bet ir žiemą, tik sausį, kai prasideda kiaušinių dėjimo laikas, žąsys keliauja į žąsidę.

Darius, žvelgdamas į daugeliui atrodytų vienodą baltų ir pilkų žąsų būrį, pasakoja Cholmogorų veislės žąsų požymius: paukščio kūnas ypač masyvus, galva su gumbu ant kaktos, po ilgu kaklu – didelis pagurklis ir išsipūtusi krūtinė. Šios rusiškos veislės žąsys garsėja ilgaamžiškumu, veistis gali ir sulaukusios 15 metų. Cholmogorų žąsies „vizitinė kortelė“ – didingumas ir gracija.

„Vėliau nusprendžiau įsigyti Tulūzos žąsų, jų gavau mainais iš Vokietijos žąsų augintojų. Mainėmės kiaušiniais, nes juos lengviau transportuoti, be to, parsivežant kiaušinius mažesnė ligų grėsmė. Aišku, ir čia rizika, ne iš kiekvieno kiaušinio išsirita norimos veislės žąsiukas. Čia jau kaip loterijoje“, – sakė D. Brazaitis. Jis pasakojo, kad šios veislės žąsys kilusios iš pietų Prancūzijos. Prancūzai augino šias daug sveriančias žąsis ir gamino puikų  jų kepenų paštetą. Tulūzos žąsys yra ramios, pasak Dariaus, kai ateina veisimosi laikas, pavasarį, jos tampa šiek tiek agresyvesnės. Jų snapas storas, galva didelė. Po snapu taip pat kabo sunkus pagurklis, kuris su žąsies amžiumi didėja. Dar vienas išskirtinis jų bruožas – apatinėje pilvo dalyje yra dvigubos odos raukšlės, dažnai siekiančios žemę. Ramioje padėtyje Tulūzos žąsies stovėsena beveik horizontali, jos sveria iki 16 kilogramų. Po aptvarą vaikšto ir Embdeno žąsis, jos yra aukščiausios iš visų naminių žąsų veislių, o štai kita Tulos žąsis išsiskiria trumpu, storu snapu. Anot žąsų augintojo, žąsis susiporuoja visam gyvenimui.

Darius juokavo, kad noras įsigyti žąsų kilo dėl to, kad nereiktų sodyboje pievų šienauti, jo augintinės puikiai nugnaibo žolę. Anksčiau lekėtiškis augino triušius, nutrijas. Prieš dešimtmetį, pradėjęs auginti paukščius, jis pamatė paveikslėlyje Cholmogorų veislės žąsis, jomis susižavėjo ir panoro įsigyti. Jis pirmas į Lietuvą iš Rusijos ir įvežė šios veislės žąsų.

„Šis hobis brangus. Retų veislių žąsų mažas produktyvumas, jos padeda 15–20 kiaušinių per sezoną, kuris trunka nuo kovo iki gegužės mėnesio. Kadangi Lietuvoje šių retų veislių niekas neveisia, todėl tenka kiaušinių įsigyti iš užsienio, dažniausiai iš Vokietijos. Perku arba mainausi su kitais veislinių paukščių augintojais. Jeigu įsigyji, pavyzdžiui, už 300 eurų žąsiną, dar neaišku, ar jis bus produktyvus. Žąsys nereiklūs ir nelepūs paukščiai, atsparūs ligoms. Pavyzdžiui, Cholmogorų veislės žąsis net ir veisti didelių pastangų nereikia – pačios peri, žąsiukus vedžioja, prižiūri“, – pripažįsta žąsų veisėjas ir pasakoja, kad, veisiant kitų veislių žąsis, tenka ir pačiam prisidėti: svarbu, kad žąsų linijos nesusimaišytų, todėl jis ženklina gardus, kiaušinius, vėliau – išsiritusius žąsiukus.

Čia Dariui apie du mėnesius tenka ir bemieges naktis praleisti, bet jis laikosi savo pasirinktos veislės krypties ir kasmet gerina paukščių kokybę. Pripažįsta, kad visuomet pasitaiko kažkiek brokuotų veislės atžvilgiu paukščių ir priduria, kad įvairių apribojimų, veterinarinių reikalavimų tikrai daug.

Nuo 2013 m. D. Brazaitis yra Lietuvos veislinių paukščių augintojų asociacijos narys. Jis vienas iš asociacijos rengiamų veislinių paukščių parodų organizatorių, jo augintiniai pelnė ne vieną apdovanojimą. Lapkričio mėnesį jis pakviestas dalyvauti parodoje Varšuvoje. D. Brazaitis apgailestavo, kad Lietuvoje nėra veislinių paukščių auginimo tradicijų. Pasirodo, vykstant veislinių paukščių parodoms, net lietuvio teisėjo, kuris galėtų vertinti šiuos plunksnuočius, nėra.  Darius yra įsitikinęs, jog pradėjus rengti veislinių paukščių parodas, buvo žengtas svarbus žingsnis juos populiarinant ir mūsų šalyje.

Lekėtiškio žąsimis žavisi ne tik šio kaimo gyventojai ir svečiai, pats Darius prie jų atsisėdęs su fotoaparatu rankose praleidžia valandų valandas, nori užfiksuoti plunksnuočius, kad galėtų juos parodyti bendraminčiams internete.

„Ateina Kalėdų metas ir daugelis nori jas matyti ant stalo. Tačiau aš jų neparduodu, tam yra hibridinių veislių žąsų, ir žmonės gali jų įsigyti maistui“, – sakė žąsų augintojas.

Visos Dariaus auginamos žąsys tik girgsi, bet nesižnaibo, o ir atrodo kaip „meilučiai labradorai“, tik tas jų išdidumas išduoda apie jų rusišką, prancūzišką kilmę. Smalsuoliams priėjus prie aptvaro, pulkas žąsų išdidžiai pasitraukia atokiau, vėliau vėl priartėja ir tarsi šnekina – gagendamos. Staiga pro šalį keliu pravažiuoja automobilis, jos pakelia sparnus ir puola lakstyti, tarsi pasiruošusios kilti, jų šeimininkas sako – tai sveikų paukščių judesiai, o gal ženklas smalsuoliams, kad čia jos – kiemo šeimininkės.

D. Brazaitis savo ūkyje augina ir kitų egzotinių naminių paukščių – įsigijo italų leghornų veislės vištų ir sako, kad jam jos tiesiog gražios.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos