baneris leidinys

lukas dailide
Nuotr. Penkiolikmetis Lukas dažnai keliasi penktą valandą ryto, kad suspėtų apeiti savo augaliukus.

Asta Saulė ŠULSKYTĖ  

Ar įsivaizduojate šiandien paauglį, kuriam nerūpi kompiuteriniai žaidimai ir socialiniai tinklai, kuriam vienas malonumas dirbti laukuose, eksperimentuoti savame daržininkystės ūkyje? Tikriausiai, ne. Tačiau mes tokį unikalų gamtos vaiką sutikome Žiūrių kaime, tarp miško medžių pasislėpusioje sodyboje. Tai penkiolikmetis Lukšių Vinco Grybo gimnazijos moksleivis Lukas Dailidė.

Prieš trejetą metų vaikinas pabandęs paeksperimentuoti – užsiauginti arbūzų, ne prastesnių nei šiltuose kraštuose, mat pirkti parduotuvėje jie nėra labai skanūs. Pirmais metais Lukas pabandė užsiauginti arbūzų iš keturių daigų, o šiemet pasodino jau dvylika. Mat pernykštis derlius, užaugintas iš lenkiško hibrido sėklų, pateisino visus jo lūkesčius – didžiausias arbūzas svėrė tris kilogramus. Deja, pasak jaunojo eksperimentatoriaus, pritrūkus vasariškos šilumos ir dėl labai lietingo rudens antrieji arbūzai nespėjo užaugti ir prinokti. Šiemet Lukas rinkosi rusiškas veisles, kurias jam pasiūlė auginti ir sėklų atsiuntė šiltnamiuose arbūzus auginantis vilnietis. Pasirodo, visos šios veislės yra savaip įdomios – ant vienų arbūzai gali išaugti net iki 12 kilogramų svorio, ant kitų gali užderėti ne po du, o po tris–keturis arbūzus, kurie sveria po keturis–penkis kilogramus. Tad šiuose laukuose vyksta tikrų tikriausias eksperimentas. Rugpjūčio mėnesį belieka laukti jo rezultatų.

„Šiemet sinoptikai žada karštą ir sausą vasarą, tad tikiuosi, kad arbūzų derlius nenuvils“, – atviravo Lukas, virš arbūzų jau pradėjęs statyti nedidelį karkasą, ant kurio užmetus agroplėvelę arbūzai būtų apsaugoti nuo škvalo, krušos ar šiaip prastesnio oro. Puoselėdamas savo ekologišką ūkį, penkiolikmetis pats gaminasi trąšas iš dilgėlių ir pelenų.

Jaunuolio tikslas – išrasti tokią veislę, kuri būtų pritaikyta mūsų klimatui ir nereikėtų rūpintis ypatingomis auginimo sąlygomis. Ši idėja paskatino Luką dalyvauti delfi.lt konkurse „Mano eksperimentas“ ir jau galima Luko įdėją palaikyti balsuojant internetinėje erdvėje.  Beje, Lukas buvo atviras – jam rūpi ne prizai, bet noras, kad kuo daugiau žmonių užsikrėstų arbūzų auginimo manija.

Šalia Luko arbūzų lauko jau žydi šiemet pasodintos braškės. Nei daug, nei mažai, penkiolikmečio teigimu, tik 300 daigų. Tai vidutinio ankstyvumo braškių veislė ‘Kimberly’, kurios uogomis galima mėgautis birželio mėnesį. Ateityje jis ketina jomis apsodinti didesnį plotą ir auginti pardavimui.

„Nuo vaikystės man patinka gamta, augalai, tad mus, du brolius ir vieną seserį, užauginęs tėtis man patikėjo prižiūrėti daržus, – pasakojo Lukas. – Brolis padeda tėčiui prie gyvulių, o sesuo gyvena Vilniuje.“

Praleidę vos pusvalandį kartu su jaunuoju eksperimentatoriumi, supratome, kad jis tikrai nėra tipiškas paauglys. Kompiuteris jam reikalingas tik informacijai apie augalus susirasti, o ne žaisti žaidimus ar leisti laiką socialiniuose tinkluose. Penkiolikmečio diena dažnai prasideda penktą valandą ryto daržuose, kur jis, beje, ketina ir lysvelę melionų pasisodinti. Kadangi melionų anksčiau dar nebuvo bandęs auginti, tai irgi bus savotiškas eksperimentas.

Paklaustas apie daržovių priežiūrą, jis berte beria savo patarimus, kaip jas geriau auginti.

„Braškių patarčiau nemulčiuoti su žole, nes peraugusios žolės labai apsunkina ravėjimą, – dalijosi patirtimi Lukas. – Geriau jau papuvusiais šiaudais išmulčiuoti tarplysvius, o aplink braškes palikti, kad su kauptuku eitų praeiti. Jei žolė prasikala pro asfaltą, tai pro storesnį sluoksnį žolės praželti jai vienas juokas.“

Moksleivis prisipažino, kad šiais metais išsipildė jo sena svajonė – sodyboje atsirado du aviliai Bakfasto bičių. Tai produktyvi ir nepikta bičių veislė, kuri beveik nespiečia. Nors medus ir labai skanus, bet bitės Luką paviliojo kaip įdomus ir protingas vabzdys, kuris pažįsta savo šeimininką. Drąsiai besisukiodamas apie dūzgiantį bičių avilį, jis prasitarė, jog ketina savo bityną papildyti dar dviem bičių aviliais ir nekantriai laukia ne tiek pirmojo jų sunešto medaus, o kiek paties išėmimo proceso.     

Kiekvieno žmogaus kelyje atsiranda žmogus, į kurį norima lygiuotis. Penkiolikmetis prasitarė, kad jį žavi žymus Lietuvos sodininkas ir bitininkas Algirdas Amšiejus ir jo sodai. Ne veltui sakoma, kad kai yra mokinys, atsiranda ir mokytojas. Tiesa, kol kas Lukas iš jo mokosi tik skaitydamas straipsnius ir žiūrėdamas laidas, bet ateityje, kas žino. Gal savo krašte turėsime dar vieną žymų bitininką ar agronomą. Vaikystės eksperimentai dažnai nepraeina veltui.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti


Paskutinės naujienos

Reklama


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos