Sintautuose gyvenantis Antanas Stepulaitis laiko 23 Lietuvos sunkiuosius arklius ir du apalūzų ponius. Arklius augina jau daugiau nei dvi dešimtis metų ir sako, kad serga meile arkliams. Prieš keletą metų Lietuvos sunkiųjų arklių veislyną perdavė bendravardžiui sūnui Antanui.

Pasirinko Lietuvos sunkiuosius

Sintautiškis, greit septyniasdešimtmetį švęsiantis Antanas Stepulaitis arklius pradėjo auginti nuo 1995 metų, atgavęs tėvų žemes.

Iš pradžių įsigijo darbinių, o vėliau ir veislinių arklių. Taip Antano gimtajame Leopolės kaime, netoli Sintautų, ir pradėjo formuotis vienintelis arklių veislynas Šakių rajone.

Antanas atvirauja, kad nuo mažens dega meile arkliams.

„Tėtis buvo fermos vedėjas, vaikui leisdavo nujoti į ganyklą, parjoti. Atsimenu, kai valdžia spaudė žmones stoti į kolūkį, tėtė nujojo savo kumele į Sintautus, dar nusifotografavo abu, tik tada ją verkdamas atidavė“, – prisimena A. Stepulaitis. Apsisprendimą auginti Lietuvos sunkiuosius arklius lėmė ir tai, kad ši arklių veislė jau buvo kone beišnykstanti. Šiuo metu ūkyje auga 23 šios veislės arkliai, iš jų trys suaugę eržilai, septyni kumeliukai, likusios kumelės. Visoje Lietuvoje šios veislės arklių yra apie 1 tūkst. 800.

A. Stepulaitis iki pensijos dirbo Šakių ligoninės vyr. gydytojo pavaduotoju ūkio reikalams, dabar sako, kad jo diena prasideda ir baigiasi arkliais.

Prieš kelerius metus A. Stepulaitis Lietuvos sunkiųjų arklių veislyną perdavė sūnui Antanui Stepulaičiui. Šis tęsia tėvo pradėtus darbus. Pasak pašnekovo, šiuos gražuolius noriai perka ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.

Su charakteriu

Važiuojame į pievas. Šalia A. Stepulaičio tėviškės, Leopolės kaime, aptvare ganosi 18 Lietuvos sunkiųjų veislės arklių – kumeliukai ir kumelės. Arklių augintojas sako, kad trys eržilai ganosi kitoje ganykloje. Arkliai atpažįsta šeimininką ir prieina artyn, gyvuliai nesibaido, leidžiasi ir mūsų glostomi. Antanas juos kviečia vardais – Aronija, Visata, Mina... Iš visos bandos išsiskiria savo stambumu veislinė kumelė Juka, ji sveria daugiau kaip toną, pasak arklių šeimininko, ji 2014 metais buvo įvertinta elito klase. Lietuvos sunkieji arkliai yra ištvermingi, judrūs, tvirto sudėjimo.

„Arkliai protingi, tačiau kiekvienas turi charakterį. Štai tarp Jukos ir Čitros vyksta hierachinė kova – kas vadovaus bandai. Kai reikia pervesti arklius į aptvarą, pasiimu už pavadžio bandos vadą, veduosi, o paskui visa kaimenė seka“, – su meile apie savo gyvulius pasakoja Antanas ir priduria, kad atvažiavęs į ganyklą savo augintinius palepina juoda duona arba obuoliais.

Atsibodus mūsų draugijai, arklių banda patraukia į aptvaro vidurį, kurio gale iškastas tvenkinys, skirtas gyvuliams atsigerti.

Žiemą arkliai praleidžia tvarte, tačiau jiems yra sudarytos sąlygos vaikščioti ir lauko užtvaruose. A. Stepulaitis sako, kad 15 ha plote pasisėja avižų, pasišienauja, kitose žemėse sūnus augina javus. Žiemą arkliai minta šienainiu, šienu ir avižomis.

Vardai pagal taisykles

Pasak pašnekovo, arklių gyvenimas labai įdomus: motinos nė minutei nepalieka savo kumeliuko vieno, šis prie jos auga iki pusės metų.

„Stebiu, kaip ką tik gimusį kumeliuką motina apveda apie aptvarą ir parodo teritoriją. Tenka ir kumeliuojantis įsikišti, šiais metais buvo ypač nesėkmingų atvejų, netekome keturių kumeliukų“, – neslėpė nusiminimo arklių augintojas.

Pasak Antano, arklys – bandos gyvulys, todėl visuomet laikosi prie kitų gentainių.

„Jeigu įsigyjame naują arklį, jis aptvare kokį mėnesį stovi vienas, nuošalėje. Kai kuri nors kumelė prieina prie jo ir pradeda kasinėti, vadinasi, jau susidraugavo“, – pasakoja A. Stepulaitis.

Jis  paaiškina, kad visos veislinės kumelės ir eržilai turi pasus. Juose surašomi vardai pagal tam tikrą taisyklę: kumeliukų vardai turi prasidėti ta pačia raide, kaip ir jų motinos. Vardus kumeliukams galvoja visa šeima, labiausiai padeda anūkai.

Sintautų gyvenvietės viduryje ganosi du apalūzų poniai – Dubysa ir Grantas. A. Stepulaitis sako, kad vienas ponis išvažiavo į Čekijos cirką, kitą taip pat pardavė. Šie apalūzų poniai žemaūgiai, margi ir labai mieli arkliukai.