Asta Saulė ŠULSKYTĖ 

Visai neseniai Šakiuose duris atvėrė nauja siūlų ir audinių parduotuvė „Špūlutė“, skirta apsipirkti visoms rajono auksarankėms. Jos savininkė Kristina Krištolaitienė dar visai neseniai tokioje pat parduotuvėje kitapus gatvės 17 metų dirbo samdoma darbuotoja. Šiai užsidarius, kaip pati prisipažino, ilgai nedvejojo, pasiskolino pinigų ir, vyrui pritariant, pradėjo savo verslą.

„Mintis atidaryti savo parduotuvę kirbėjo jau seniai. Prastas tas kareivis, kuris nenori tapti generolu, – neslėpė šakietė. – Tiesa, tai padaryti

reikėjo seniai, dar tuomet, kai gėlynas remontavo savo patalpas ir parduotuvė buvo laikinai uždaryta, tačiau kol niekas nespyrė į užpakalį, tiesiog vis pritrūkdavo pasiryžimo.“

Tiesa, K. Krištolaitienė pastebėjo, kad siuvimo reikmenų prekėms labai jaučiamas sezoniškumas – atšilo oras ir pirkėjų nėra, štilis, nes visi soduose ir daržuose. Kai pernai prieš Kalėdas nepasnigo, tai niekas nemezgė nei megztinių, nei šalikų, o kai užpernai pridrėbė, tai visos pirko siūlus ir mezgė.

K. Krištolaitienė pasakojo, kad ilgai užtruko, kol buvo užregistruotas parduotuvės pavadinimas, nes kalbininkai siūlė kitą žodį – ritė.

„Lietuvių kalbos mokytojos man tvirtino, kad žodis špūlė yra lietuvių kalbos žodyne ir jį galima vartoti su malonybine priesaga -utė. Rimutė Grušienė (red. past. savivaldybės kalbos specialistė) dėl mūsų pavadinimo buvo net Vilnių pasiekusi. Ten vartoti leido, tik liepė kabutes užsidėti, bet, kaip vėliau paaiškėjo, galima nuimti ir tas kabutes, ir niekas neturi teisės kabinėtis“, – pasakojo „Špūlutės“ savininkė.  

Besidairydami po parduotuvę, pakalbinome čia užsukančius žmones. Kaip paaiškėjo, vieni iš jų – nuolatiniai klientai, daug metų pas K. Krištolaitienę ieškantys ne tik užtrauktuko ar tinkamo siūlo savo siuviniui, bet ir norintys tiesiog pasikonsultuoti.

„Vasaros metu, kol nebuvo šitos parduotuvės, man buvo stresas, nes niekur kitur Šakiuose neradau tokių prekių, kokias pirkau pas šią malonią pardavėją, kuri visada nuoširdžiai pataria, padeda pritaikyti spalvas. Arčiausiai buvo Kaunas arba Jurbarkas. Manau, tokia parduotuvė labai reikalinga moterims, kai prireikia adatos ar sagutės į paltą“, – atviravo Rūta iš Lekėčių.

K. Krištolaitienės manymu, nors ji tokioje pat parduotuvėje dirbo daugelį metų, tačiau šiandien jos duris praveria ir tokių pirkėjų, kurie prisipažįsta nežinoję, kad Šakiuose yra audinių ir siūlų parduotuvė. Beje, čia galima įsigyti ir Lukšių tekstilės gaminamų sėdmaišių, patalynės, užvalkalų, virtuvinių rankšluostukų ir vonios rankšluosčių.

„Visgi didelę įtaką turi vieta, nes dabar esame labiau matomi ir užsukančių žmonių srautas daug didesnis nei dirbant antrame aukšte virš gėlyno“, – konstatavo naujos parduotuvės savininkė, šiandien dirbanti keliose pareigose viename asmenyje – ir direktore, ir pardavėja, ir tiekėja.

Dabar prekes renkasi ji pati, tad kartais nepabijo ir surizikuoti. Nors, pasak K. Krištolaitienės, dažnai pajuokaujama, kad šakietėms reikia tik gumos, marlės ir grapkių, tačiau tie laikai jau praeityje. Šiandien daug moterų užsuka ieškodamos užuolaidų, paveiksliukų siuvinėjimui ar smulkmenų rankdarbiams. Be to, ne viena, nusipirkusi audinio atraižą, klausia, kur galėtų rasti siuvėją, galinčią jų viziją paversti tikrove.

„Pradėjau ieškoti jaunos kūrybingos siuvėjos, galinčios žmogui patarti, pasiūlyti drabužį pagal jo figūrą, paaiškinti, kodėl tiktų būtent tas modelis. Nors audinių nuperka ne tiek daug, kaip siūlų, tačiau ši paslauga, manau, būtų reikalinga mūsų rajono moterims“, – įsitikinusi K. Krištolaitienė, pastebėjusi tokį dėsningumą: šakietės siūlų pirkti važiuoja į Jurbarką, o jurbarkietės, atvirkščiai, į Šakius. – Ir vienos, ir antros tvirtina, kad asortimentas skiriasi: vienoms didesnis pasirinkimas Jurbarke, kitoms – Šakiuose. Ne veltui sakoma, kad savam krašte pranašu nebūsi. Todėl visada sakau, kad kiekviena prekė turi savo pirkėją ir jo reikia išlaukti.“

Pasak K. Krištolaitienės, vienos moterys renkasi vilną, kuri yra šiurkštesnė ir „kanda“, nes prie tokios yra pripratusios, o kitos ieško merino vilnos, kuri yra itin švelni ir tiesiog slysta per pirštus. O paveikslus siuvinėjimui su visais siūlų atspalviais (jų parduotuvėje net 324) labiau perka atostogų sugrįžusios emigrantės, nes užsienyje visos rankdarbių priemonės yra brangesnės nei pas mus. Šiuo metu parduotuvėje galima įsigyti ir paveikslėlių, kuriuos reikia surinkti iš karoliukų, tačiau jie nėra pigūs, galbūt todėl vietinių moterų mažiau perkami.

Rajono auksarankės čia gali rasti įvairių mezgimo siūlų – pusvilnių su alpakos, merino vilna, moheros, vaikiškų, vilnos, maišytos su šilku, prekiaujama AB „Vernito“ siūlais. Nors visi spalvas renkasi pagal skonį, tačiau pašnekovė neslėpė, jog klasikinių juodos ir baltos spalvos siūlų reikia turėti visada, o šiandien ant bangos – pelenų rožė.