baneris leidinys

jecys cnc
Jau dešimtmetis, kai kriūkiečiui, medžio drožėjui Gediminui Jėčiui kūrybines mintis sparčiau įgyvendinti padeda medienos frezavimo staklės, jas naudojant gimsta vienetiniai, įvairūs gaminiai. D. Pavalkio nuotr.


Lina POŠKEVIČIŪTĖ

Kriūkietis, tautodailininkas, medžio drožėjas Gediminas Jėčys pasuko šiek tiek kitu keliu negu tradiciniai tautodailininkai: kone dešimtmetį gamina įvairius medžio gaminius su frezavimo staklėmis. Šiandien kūrėjas sutiko pasidalinti mintimis, kodėl susidomėjo medžio drožyba ir kaip susižavėjo skulptoriaus Vinco Grybo mokinio darbais.

G. Jėčys sako, kad gimė ir užaugo Kaune, ant asfalto. Po 1990 m. vis labiau ėmė slėgti miesto aplinka, ėmė dairytis į gamtą, todėl po kelerių metų su šeima, žmona Daiva ir dviem sūnumis Mindaugu ir Algirdu, persikėlė gyventi į Kriūkus, kur iki šiol mėgaujasi Nemuno kaimynyste.

Gediminas sako, kad drožybos peiliuką nuolat nešiodavosi ir iš medžio šakelių droždavo visokius velniukus, o besimokydamas mokykloje lankė laivų modeliavimo būrelį ir konstravo iš medžio. Dar gyvendamas Kaune ėmėsi baldų restauravimo, o kuomet į jo rankas pateko antikvariniai Liudviko XIV baldai, tuomet pradėjo domėtis istorija.

„Mano gyvenime dar buvo ir triušių auginimo istorija – prancūzų avinų veislės triušius auginau kone dešimt metų“, – sako pašnekovas.

Pasak jo, sugrįžti prie medžio drožimo jį pakvietė tuometinis Zanavykų krašto muziejaus direktorius Vidmantas Dėdynas, paprašęs restauruoti šv. Roko kryžių su trimis koplytėlėmis Sutkų kaimo kapinėse. G. Jėčys pasakojo, kad nuo kryžiaus buvo dingusi šv. Roko skulptūrėlė, kurios autorius buvo skulptoriaus V. Grybo mokinys Pranciškus Mikutaitis (1890–1988) iš Jurbarko.

„Nežinojau, kaip tas šventasis atrodė, bet būdamas Vilniuje prie Šv. Onos bažnyčios pamačiau šventųjų skulptūromis prekiaujantį žmogų, nusipirkau šv. Roką, pagal tą mažą išdrožiau didelę skulptūrą. Šiandien galiu tvirtinti, kad esu talentingo, bet užmiršto menininko Mikutaičio mokinys“, – prisimena G. Jėčys.

Anot jo, vėliau sulaukė pasiūlymų iš Panemunių regioninio parko pagaminti pavėsines, ir šiandien parko teritorijoje stovi jo rankomis pagaminti informaciniai stendai, paskutinis toks – ant Seredžiaus kalno pastatytas prieš mėnesį. Pašnekovas atvirauja, kad anuomet iš už gaunamus įvairius užsakymus įsirengė dirbtuves, susipirko šiek tiek įrangos medžiui apdirbti.

G. Jėčys yra ir Šakių rajono tautodailininkų bendrijos „Dailius“ narys, nuolatinis rengiamų plenerų Zypliuose dalyvis, čia, kaip jis sako, pirmas jo darbas buvo iš akmens pagamintas karutis. Kone dešimtmetį Sintautuose vykstančiuose pleneruose jis kartu su kitais rajono medžio drožėjais pastatė nykstančiose kapinaitėse ne vieną kryžių, stogastulpį. Gedimino žmona, Daiva taip pat tautodailininkė, mezga lėles, kartu daugiau nei 30 metų juodu dalyvauja Vilniaus Kaziuko mugėje, Jūros šventėje Klaipėdoje.

„Atėjo 2009-ieji su krizės ženklu, pasibaigė užsakymai, Europinės lėšos, o mano pinigai išleisti, sėdžiu basas. Nors turiu dirbtuves ir rankas...“ – taip šį laikotarpį prisimena G. Jėčys.

Vėliau priduria, kad, pasižvalgęs po savo dirbtuves, nusprendė ieškoti modernesnių medžio apdirbimo staklių. Todėl, surinkęs visas šeimos santaupas, jas išsiuntė į Kiniją. Sako, kad sutuoktinė dėl tokio poelgio nekalbėjo kone savaitę. O kai atkeliavo CNC frezavimo staklės, dar teko įsigyti kompiuterinę programą. Pašnekovas aiškina, kad CNC frezavimas yra visiškai kompiuterizuotas – Gediminas sukuria norimo gaminio brėžinį, apdirba duomenis specialia programa ir pateikia staklių kompiuteriui.

Kokius medžio gaminius gamina J. Jėčys? Darbai įvairūs: baldų, interjero puošybos detalės, įvairūs rėmeliai, reklaminės įmonių iškabos, gatvių užrašai, proginiai suvenyrai, religinė atributika ir kiti. Teiraujamės, kokių išskirtinių užsakymų tekę sulaukti. Pašnekovas pasakoja, kad, gavęs užsakymą pagaminti užrašą „Varnakalių gatvė“, ilgai svarstė, kaip apipavidalinti, išdrožė varną su plaktuku.

„Svarstau, ar įkalusi, ar pakalusi, ar kalanti varna... Galiausiai paaiškėjo, kad gatvės pavadinimas buvo Varnakalio“, – šmaikštaudamas pasakoja Gediminas.

Jis dar priduria, kad tenka dažnai gaminti nestandartinių, vienetinių baldų detalių, kurių praktiškai niekas Lietuvoje negamina. Neseniai vienas G. Jėčio darbas iškeliavo į Kybartus, čia pastatytas paminklas broliams Vailokaičiams.

„Kai susikurtą idėją drožiant rankomis įgyvendinti tenka per kokį mėnesį, o dar trys idėjos stovi eilėje... Galiausiai ta eilė per ilga ir kažkuriai idėjai nusibodo laukti, ji išėjo... O kada turi tokias stakles, tu tą idėją gali įgyvendinti per vieną, dvi dienas. Čia visai kitos galimybės“, – vieną iš priežasčių, lėmusių perėjimą prie tokio darbo pobūdžio, įvardija pašnekovas.

Taip atsirado „Dailiųjų medžio darbų dirbtuvės“, jų šeimininkas G. Jėčys sako, kad nors su įsigytomis frezavimo staklėmis atsirado galimybė greičiau ir daugiau pagaminti, masinė gamyba – ne jam. Todėl į rankas vis dar paima įrankius ir drožia rūpintojėlius, kryžius.

Baraviškių kaime įsikūręs G. Jėčys, optimizmu trykštantis šeštą dešimtį perkopęs vyriškis, aprodo savo dirbtuves, deda po frezavimo staklėmis medžio gabalą, po kelių mygtukų paspaudimo staklės suveikia, netrukus medis pasipuošia raižiniu.

Kieme sukrauti ąžuolo rastai laukia, kol patekę į Gedimino rankas ar stakles, pavirs skulptūromis, iš kiemo matosi, kaip tyvuliuoja Nemunas. Čia ramu ir gera. Ne be reikalo G. Jėčys pokalbį užbaigia sakydamas, kad jis visada yra laimingas.

Komentuoti

Apsaugos kodas
Atnaujinti

Prenumeruok E-laikraštį!

Reklama


traders-group

Esam Zanavykai


lietuva mes

esam zanavykai

Orai Šakiuose

Jei pageidaujate išsamesnės orų prognozės, paspauskite ant paveikslėlio.

Mūsų draugai

 

srtfondas

   

musu_laikas
 
 

 


Paskutinės naujienos


UAB "Daugtaškis" 2008-2016 Visos teisės saugomos