Šakiečių Kęstučio ir Ernestos Ūsų medaus produkcija bei jų prekinis ženklas „Saldūs ūsai“ žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Šiais metais šeimos kalėdinės dirbtuvėlės ištuštėjo dar keletas savaičių iki švenčių. Šeima džiaugiasi, kad užsakymų netrūko, ypač pasiteisino ir šiųmetinė naujovė – rankų darbo žvakės, tad pailsėję jie ir vėl kibs į darbus. „Ištisus metus dirbame, o išparduodame prieš Kalėdas“, – sako K. ir. E. Ūsai, kuriems ši veikla ne tik hobis, bet ir pagrindinis pragyvenimo šaltinis.

K. ir E. Ūsus nuotoliniu būdu kalbinu likus gal dviem savaitėms iki didžiųjų metų švenčių. E. Ūsienė sako jau galinti ramiau atsikvėpti, mat jau prasidėjo atostogos.

„Porą mėnesių darbas buvo po 14–16 valandų. Be savaitgalių, be nieko. Tikrai pavargau, jau pabaigoj, atrodo, nieko nenoriu, nei užsakymų“, – atvirauja E. Ūsienė ir tikina, kad užsakymų priėmimą baigė anksčiau ne tik todėl, kad prekės laiku pasiektų tuos, kam jos skirtos, bet paprasčiausiai baigėsi ir produkcija.

„Tikrai geri metai buvo“, – džiaugiasi bitininkai, kurie savo sodyboje Šilininkuose (Slavikų sen.) turi arti 100 bičių šeimų.

Anksčiau sodyboje senelio perleistas bites augino dėl malonumo, maždaug ketveri ar penkeri metai šia veikla užsiima rimčiau, metė ir anksčiau turėtus darbus, o šiais metais ir gerokai išsiplėtė.

„Iki tol buvo tik hobis, bet pradėjome galvoti, kur tą medų dėti. Įsirengėme patalpas, susitvarkėme maisto tvarkymo pažymą“, – prisimena sutuoktiniai ir išduoda, kad vidutiniškai iš vieno avilio per sezoną prikopinėja apie 40–50 kg medaus.

K. Ūsas, kuris yra ir Šakių rajono bitininkų draugijos pirmininkas, žinias tobulino ir seminaruose, domėjosi bičių priežiūra, tad dabar per žiemą bičių šeimų netenka mažiau negu tik pradėję bitininkauti, mat buvę ir išties nemažų nuostolių.

„Iki penkių procentų dar gerai, o jei daugiau, vadinasi, kad kažką ne taip padarėm“, – sako K. Ūsas.

Būtent minėtoje sodyboje ir vyksta visas veiksmas, šeima į gaminius įdeda ypač daug rankų darbo.

Šiais metais ypač didelio populiarumo sulaukė rankų darbo Ernestos Ūsienės žvakės, ypač paklausus įvairių skonių medus, dažniausiai komponuojamas į rinkinius, kurie taip pat Ernestos darbo, kruopštumo ir išmonės vaisius. Asmeninio archyvo nuotr.

Moteris pati augina įvairias žoleles, iš jų paruošia arbatžolių mišinius, ant medaus indelių etiketes karpo ir klijuoja irgi pati, mat gana populiaru užsakyti užrašus seneliui, mamai ar užrašyti konkretų vardą. O kur dar pačių skonių įvedimas į medų, rinkinių supakavimas ir, savaime suprantama, bičių priežiūra.

„Svarainis ir avietė šiais metais numeris vienas. Šeivamedis, nors neturi intensyvaus skonio, bet mėgstamas dėl savo savybių, prasčiausiai perkama gervuogė“, – paklausius medaus poskonius įvardija E. Ūsienė ir priduria, kad pirmiausiai buvo išpirkta bičių duonelė, nors mažiau žinomos, bet vis didesnio populiarumo susilaukia žiedadulkės, perkamas ir paprastas medus, tačiau populiarumo viršūnėje yra rinkiniai.

Sutuoktiniai juokauja, kad jų medus nebuvo tik Australijoje, kur yra ribojamas medaus įvežimas ir jis tiesiog gali nepereiti muitinės, nes šiaip produkciją tenka siųsti į Islandiją, Ameriką, Japoniją, Daniją, jau nekalbat apie pačią Lietuvą ar ištikimus jų produkcijos gerbėjus rajone.

Šiais metais populiarumo rekordus sumušė ir Ernestos rankų darbų žvakės, kurias pradėjo gaminti pavasarį, prieš Motinos dieną.

„Pernai per Kalėdas kažkas paprašė. Sakau – nedarau, bet pagalvojau, kodėl ne, jei žmonės nori...“ – prisimena E. Ūsienė, gaminanti išskirtines vaško žvakes su baltiškais simboliais.

Tiesa, ji sako nemaniusi, kad bus tokia didelė paklausa, nes iš turėto 60 kg vaško gruodžio 1 d. jau neturėjo nė gramo.

„Net neskaičiavau, kiek padariau, dar nevedžiau inventorizacijos, bet daug. Didesnė sveria apie 200 g, bet visokių dydžių būna, tai galima paskaičiuoti“, – sako pašnekovė.

Šiais metais jie Gelgaudiškio dvare ėmėsi ir edukacijų vedimo, kurios taip pat pasiteisino, viliasi šią veiklą tęsti ir ateinančiais metais. Ypač pristatomu procesu žavisi vaikai, tačiau būna, kad grįžta ir šeimos, atsiveža draugų. Edukacijas išbandė ir užsieniečiai.

Klausiu, o kas toliau, nes šie metai K. ir E. Ūsams išties sėkmingi. Sutuoktiniai pripažįsta, kad planų ateičiai irgi netrūksta, bet kartais geriau tyliai padaryti nei iš anksto garsiai įvardyti savo siekius.

„Kas metai norisi kažką naujo įvesti. Darau ir naujas fotosesijas, rinkinius kitaip dėlioju. Dažnai savaime ateina, kaip ir su žvakėm. Reikia mokėti klausyti ir išgirsti, nes tiesiog patys klientai padiktuoja“, – sako šakiškiai.