Kad Katilių kaimo gyvenvietė neliktų be vandens, UAB „Šakių vandenys“ perka 40 metų senumo vandentiekio tinklus, kurie kol kas dar priklauso Griškabūdžio žemės ūkio bendrovei. Pastaroji ilgus metus tiekė Katilių gyventojams vandenį iš privataus gręžinio. Dabar žemės ūkio bendrovė atsisako tiekti geriamąjį vandenį gyventojams, nes iš privačių vandens gręžinių tiekėjų Aplinkos ministerija reikalauja licencijų.

Savivaldybė atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje – geriamojo vandens tiekimas gyventojams turi būti užtikrintas – be vandens gyventojų palikti negalima, tačiau ir taip sunkiai besiverčiančiai savivaldybės valdomai UAB „Šakių vandenys“ užsikarti dar daugiau nugyvento turto nesinori, o ir tinklų pirkimui įmonė neturi pinigų – teks imti paskolą, kuriai taip pat reikia savivaldybės garanto. Iš pradžių savivaldybė nusamdė turto vertintojus, kad šie įvertintų įsigyjamą turtą – vandentiekio tinklus. Kalba eina ne apie visus Griškabūdžio žemės ūkio bendrovei priklausančius nuosavybės teise tinklus, o tik jų dalį – 6 tūkst. 435 metrų vandentiekio tinklų, kuriais tiekiamas vanduo nuo bendrovės gręžinio Katilių gyventojams. Seni vandentiekio tinklai vandenų įmonei atsieitų 84 tūkst. eurų. Klausimas dėl garantijos suteikimo UAB „Šakių vandenys“, jai imant paskolą vandentiekio tinklų išpirkimui, sprendžiamas jau šiandien tarybos posėdžio metu.

Pasak savivaldybės Biudžeto, turto ir strateginio planavimo skyriaus vedėjos Egidijos Grigaitienės, vadovaujantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros objektų išpirkimo tvarkos aprašu, turto vertinimas buvo atliktas, tačiau taip nustatoma tik vidutinė rinkos vertė, bet ne prievolė už tokią kainą pirkti, tačiau, kaip savivaldybę informavo direktorius Kęstutis Vilkauskas, įmonei pavyko nusiderėti nuo kainos vos porą šimtų eurų. Anot E. Grigaitienės, turto vertintojai šių senų vandentiekio tinklų vieną metrą įvertina 13 eurų, o jeigu įmonė tiestų naujus tinklus, vienas metras atsieitų 50–60 eurų.

K. Vilkauskas tarybos narius informavo, kad iš tų perkamų daugiau kaip 6 tūkst. metrų vandens tinklų tik 900 metrų ilgio yra dar seni ketaus vamzdžiai, o visi kiti – jau polietileniniai.

„Bet, žiūrint pagal tinklų statybos metus, ta trasa yra jau 40 metų senumo, taigi nusidėvėjimas yra 75 proc. – senoka. Deja, šiandien bendrovė kito būdo, kaip aprūpinti Katilių kaimą vandeniu,  neturi“, – apgailestauja K. Vilkauskas.

Svarstant klausimą, ar suteikti vandenų įmonei paskolos garantą, Ūkio ir verslo komitete tarybos nariams kilo daug klausimų. Romas Pukinskas teiravosi, ar tokie tiekėjai kaip ši žemės ūkio bendrovė, tiekdama vandenį nelegaliai, neįstumia gyventojų į pavojų, nes lieka atviras klausimas, kiek tokių tiekėjų vanduo yra kontroliuojamas tarnybų, kiek daroma jo tyrimų. Pasak K. Vilkausko, kiek jam yra žinoma, Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba tikrino ir privačius tiekėjus – nepalieka jų likimo valiai. Tačiau tarybos nariams parūpo – kiek dar rajone yra tokių „tiksinčių bombų“? Vandenų įmonės direktorius sako, jog dar du stambesni „karštieji taškai“ yra Slavikuose ir Valenčiūnuose, apie kurių trasų infrastruktūros būklę direktorius netgi neturi informacijos. Pasak rajono mero Edgaro Pilypaičio, visa problema čia ir yra, kad tokios vandenvietės yra žmonių iš seno už pajus paveldėtos, tačiau naudojamos tol, kol tų privačių vandenviečių neužspaudžia tarnybos dėl tyrimų.

„Jie ramiai naudojasi tuo vandeniu, niekam nemokėdami, niekam neskolingi. Bet bėdos prasideda tada, kai jau užsineša pats gręžinys, kai jau jam reikia priežiūros arba jis neatitinka normų, tada jie kreipiasi į savivaldybę – jau gelbėkit. Visa bėda ta, kad mes plečiam vandenų tinklą su mažu vartotojų skaičiumi“, – sako rajono vadovas.

Netgi ir pats rajono meras buvo nustebęs sužinojęs, kad Katilių kaime, kur yra tik 22 šeimos ir 90 žmonių, yra daugiau kaip 6 km tinklų. Tad, pasak rajono mero, svarbu vandenų įmonei išsiaiškinti, kur dar tos trasos veda, ar tik pas gyventojus, o gal dar bus stambesnių vartotojų? Taip pat E. Pilypaitis sako, kad ir patys to kaimo žmonės turi įvertinti ir tai, kad su žemės ūkio bendrove jie atsiskaitydavo visai kitomis sąlygomis ir turbūt mokėjo mažiau, negu dabar bus, kai vandenų įmonė juos perims savo žinion.

„Šeši kilometrai ilgio susidaro dėl to, kad pats gręžinys nuo Katilių yra nutolęs kilometrą su trupučiu, o į pačią gyvenvietę eina netgi kelios trasos, dėl to susidaro toks didelis trasų ilgis. Peržiūrėsim, gal kai kurios nereikalingos bus, sumažinsim“, – aiškino tarybos nariams ir merui K. Vilkauskas.

Tačiau darant įvairias investicijas, o ypač į senus įrenginius, reikia įsivertinti ir kitą dalyką – ar tai dar labiau nepablogins pačios įmonės finansinės būklės ir neatsilieps kitiems vartotojams, nes turto vertė svarbi apskaičiuojant vandens kainą. Tokį klausimą iškėlė tarybos narys Artūras Varankevičius, kuris sakė, jog įmonei gali atsiliepti šie pirkimai dėl patiriamų kaštų ir darant kitas investicijas, kur įskaičiuojamas ir turimo turto nusidėvėjimas.

„Bet kuri investicija turi įtakos kainoms, gali būti, kad vartotojams vanduo pabrangs apie centą ir po šito pirkimo. Bet skaičiuojant kainą yra daug dedamųjų, nes daug veiksnių įsijungia apskaičiuojant vandens kainą. Pavyzdžiui, pernai 73 tūkst. kub. m kėlėme mažiau vandens, tad mokėsime mažiau gamtos išteklių mokesčio (kurio vidutiniškai sumokama apie 4 ct už kub. m), o tai jau bus irgi įtraukiama, kai skaičiuos vandens kainą. Bet, bendrai paėmus, taip, turės tas nusidėvėjęs turtas įtakos skaičiuojant kainą, nes kuo ilgesnis jo nusidėvėjimo amžius, tuo labiau kyla jo kaina“, – aiškina K. Vilkauskas.

Deja, ko gero, nei rajono valdžia, nei pati vandenų įmonė neturi kito pasirinkimo – bus priversta įsigyti nugyventą seną turtą, nes be vandens gyventojų palikti negalima.