Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos bei Lukšių medžiotojų būrelio vadovas Algimantas Glikas kone kasdien vyksta pasižiūrėti, ar žvėrims netrūksta pašaro, ilgametis medžiotojas gamta rūpinasi ištisus metus. D. Pavalkio nuotr.
Lina POŠKEVIČIŪTĖ
Gausiai iškritęs sniegas ir spustelėjęs šaltukas gerokai apsunkino miško žvėrių ir paukščių gyvenimo sąlygas, tačiau, pasak medžiotojų ir miškininkų, miško žvėrims baltasis badas dar negresia. Tad reikia ar nereikia šerti miško gyventojus, kur dingo kurapkos – į šiuos klausimus bandysime rasti atsakymą kalbindami medžiotojus ir miškininkus.
Nerimas dėl stirnų
Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas, žuvininkas Gintautas Liepuonis teigia, kad, užklupus tokiai giliai žiemai, rajono medžiotojai žvėrių nepalieka likimo valiai, nors privalo laikytis griežtų žvėrių šėrimo apribojimų. Dėl Lietuvoje plintančio afrikinio kiaulių maro šernus draudžiama šerti, išimtinai natūraliais pašarais žvėrys šeriami jaukyklose (ne daugiau kaip 100 kilogramų pašarų). Į stacionarias gyvūnų šėryklas atvežama šieno, grūdinių kultūrų, tiesa, ir čia maistą draudžiama pilti ant žemės.
„Šiek tiek reiktų sunerimti dėl stirnų – sniego daug, per jį sunku joms prisikasti iki žemės, todėl jei atsigula ant sniego, gali gauti plaučių uždegimą. Norėčiau priminti, kad vežant į mišką kokį šieno ruloną, reikia nuimti ne tik plėvelę bet ir tinklą, kurio žvėrys gali priryti“, – pabrėžė G. Liepuonis.
Jo pastebėjimu, vykstantys intensyvūs miško kirtimai savotiškai pasitarnauja žvėrims – elniai tokiu metų laiku laupo drebulių žievę ir taip maitinasi.
Nuolat medžioklės plotus apvažiuojantis Sintautų medžiotojų būrelio vadovas Rolandas Bakanauskas pasakojo, kad stirnų apstu ūkininkų paliktuose žalinimo laukuose, kuriuose dar suranda maisto. Medžiotojas pastebėjo gausybę laukuose pasirodžiusių lapių.
Vaizdo stebėjimo kameros parodo, kad gyvūnai ieško papildomo maisto ir naktimis, todėl ateina į stacionarias medžiotojų įrengtas šėryklas.
Imtis kurapkų globos
Kalbinti tiek medžiotojai, tiek miškininkai pastebi, kad yra smarkiai sumažėję kurapkų.
„Pats metas atkreipti dėmesį į kurapkas, kurias jau reikia gelbėti. Kai susidarė stora sniego stanga, o sniegas po atlydžių pasidengė ledo plutele, kurapkoms išgyventi labai sunku. Tuomet iš eglišakių galima padaryti pašiūres, pripilti natūralių pašarų – grūdų, aišku, tik ne kombinuotų“, – ragino G. Liepuonis.
Pašnekovas neslepia – norėdami pagelbėti paukščiams, bet ne vietoje įrengę slėptuvę, kurapkėles galima tiesiog pakišti plėšrūnams. O kodėl kurapkų mūsų laukuose taip sumažėjo?
Kaip patikslino Valstybinių miškų urėdijos Šakių regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Simonas Šilingas, kurapkos sparčiai nyksta visoje Europoje. Lietuvoje netgi uždrausta jų medžioklė, ši rūšis atsidūrė Lietuvos raudonojoje knygoje. Kurapkų populiacijos būklę lemia visas kompleksas priežasčių. Ornitologai viena iš kurapkų nykimo priežasčių įvardija žemės ūkį, kurapkoms didelė rykštė natūralūs plėšrūnai, laukuose peles gaudančios naminės katės.
„Apvažiavau laukus, kažkodėl nepastebėjau nė vienos kurapkos. Greičiausiai išmedžioja plėšrūnai. Nors būrelio vyrai pastebėjo vietomis jau pasirodančias kurapkas, tačiau ir tie kurapkų pulkeliai yra nedideli. O anksčiau dešimtimis buvo galima skaičiuoti“, – pasakoja Sintautų medžiotojų būrelio vadovas R. Bakanauskas.
Globoti kurapkas ragina ir Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas, žuvininkas Gintautas Liepuonis, patardamas joms įrengti slėptuves iš eglišakių, geriausias pašaras – daržinėje sušluotos grūdų pabiros. D. Pavalkio nuotr.
Šerti reikia atsakingai
Šaltuoju metų laiku dažnai skubame padėti gamtai – kabiname lesyklėles ir lesiname paukščius. Tačiau miškininkai pabrėžia, kad tai negali būti vienkartinis dalykas. Tie, kurie jau sistemingai maitina paukščius, turi tęsti tol, kol jau patys sparnuočiai nustoja lankytis.
Tiesa, miškininkai per daug neragina gyventojus vežti ir papildomai šerti laukinius gyvūnus. Anot jų, dažnai atvežamas netinkamas maistas, jis greitai sugenda ir miške kaupiasi atliekos. Reikia ar nereikia šerti miško gyventojus, pasak S. Šilingo, daugelio nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Jis neslepia, kad yra skeptiškas dėl papildomo miško gyventojų šėrimo, ir prisiminė, kuomet prieš kelis dešimtmečius buvo gausiai šeriami žvėrys, o šėrimo vietos virsdavo tiesiog tvartu.
Apie dabartinę situaciją miškuose pasakojęs S. Šilingas tvirtino, jog pilnai į miškus dar neįvažiuoja, miškininkai nusivalę tik pagrindinius kelius.
„Sniego danga stora, bet žvėrys sniegą prasikasa. Kol kas tragedijos žvėrims nėra. Mačiau socialiniuose tinkluose žmonės dalinasi, kaip žvėrims į mišką veža grūdus ir pan. Noriu akcentuoti, kad ir žvėrys, ir paukščiai greitai įpranta prie vietos, kur rado maisto. Jei jau pradedat maitinti paukščius, tai maitinkit visą žiemą. Pavasarį smulkieji paukščiai patys nustoja lankytis lesyklose. Blogiausias dalykas tai yra akcija – nuėjau, pašėriau, pasigyriau... ir užmiršau“, – sako S. Šilingas.
Rūpi žvėrys
Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos bei Lukšių medžiotojų būrelio vadovas Algimantas Glikas neslėpė apmaudo, kad atsiranda žmonių, priešiškai nusiteikusių medžiotojų atžvilgiu, kai šie rūpinasi žvėrimis žiemą.
Pašnekovas teigia, kad per 12 metų tai antra tokia gili žiema. Sako, jis tokią žiemą netgi nuspėjęs, kai pastebėjo, kad stirnos vasarinį, gerokai vėsesnį ir plonesnį kailį anksti pakeitė į šiltą žieminį. A. Glikas pasakojo, kad Lukšių medžiotojų būrelis yra įrengęs šešias stacionarias gyvūnų šėryklas, vyrai laikosi visų miško gyventojų šėrimo taisyklių, kad prie jų neprieitų šernai. Viena tokių vietų – Gerdžių kaime – po pastoge automatinėje šėrykloje supilti grūdai, kitame aukštai pakeltame lovyje iš po grūdinių kultūrų kyšo runkeliai, ėdžiose šienas, druska, kurios, pasak A. Gliko, reikia ištisus metus, o ypač tada, kai gyvūnai augina ragus, patelės – jauniklius.
Aplinkui šėryklą daugiausiai elnių pėdų, anot pašnekovo, jų čia būta neseniai. Užsuka ir danieliai, stirnos, šernų pėdų nesimato. A. Glikas svarsto, kaip atskirti tą pašarą elniui ir šernui.
„Važiuoju žvėris šerti kone kas antrą dieną, pravažiuoju pro šėryklas. Manęs niekas neverčia, tai yra mano hobis. Medžiotojams patiems rūpi, kad miške būtų žvėrių“, – sako A. Glikas.
Ilgametis medžiotojas rodo gausias danielių, elnių pėdas prie Patašių kaime (Kriūkų sen.) esančio ūkininko šienainio krūvos, netoli miško gyvenantis A. Glikas sako – nedaug trūksta, kad stirnos į kiemą ateitų.
Lukšių medžiotojų būrelio vadovas patikino, kad šiuo metu yra didelė stirnų populiacija, vien jų plotuose (14 tūkst. ha ) apie 400, šiemet sumedžiota apie 70.
„Šiek tiek reiktų sunerimti dėl stirnų – sniego daug, per jį sunku joms prisikasti iki žemės, todėl jei atsigula ant sniego, gali gauti plaučių uždegimą. Norėčiau priminti, kad vežant į mišką kokį šieno ruloną, reikia nuimti ne tik plėvelę bet ir tinklą, kurio žvėrys gali priryti“, – pabrėžė G. Liepuonis.
Jo pastebėjimu, vykstantys intensyvūs miško kirtimai savotiškai pasitarnauja žvėrims – elniai tokiu metų laiku laupo drebulių žievę ir taip maitinasi.
Nuolat medžioklės plotus apvažiuojantis Sintautų medžiotojų būrelio vadovas Rolandas Bakanauskas pasakojo, kad stirnų apstu ūkininkų paliktuose žalinimo laukuose, kuriuose dar suranda maisto. Medžiotojas pastebėjo gausybę laukuose pasirodžiusių lapių.
Vaizdo stebėjimo kameros parodo, kad gyvūnai ieško papildomo maisto ir naktimis, todėl ateina į stacionarias medžiotojų įrengtas šėryklas.
Imtis kurapkų globos
Kalbinti tiek medžiotojai, tiek miškininkai pastebi, kad yra smarkiai sumažėję kurapkų.
„Pats metas atkreipti dėmesį į kurapkas, kurias jau reikia gelbėti. Kai susidarė stora sniego stanga, o sniegas po atlydžių pasidengė ledo plutele, kurapkoms išgyventi labai sunku. Tuomet iš eglišakių galima padaryti pašiūres, pripilti natūralių pašarų – grūdų, aišku, tik ne kombinuotų“, – ragino G. Liepuonis.
Pašnekovas neslepia – norėdami pagelbėti paukščiams, bet ne vietoje įrengę slėptuvę, kurapkėles galima tiesiog pakišti plėšrūnams. O kodėl kurapkų mūsų laukuose taip sumažėjo?
Kaip patikslino Valstybinių miškų urėdijos Šakių regioninio padalinio vyriausiasis miškininkas Simonas Šilingas, kurapkos sparčiai nyksta visoje Europoje. Lietuvoje netgi uždrausta jų medžioklė, ši rūšis atsidūrė Lietuvos raudonojoje knygoje. Kurapkų populiacijos būklę lemia visas kompleksas priežasčių. Ornitologai viena iš kurapkų nykimo priežasčių įvardija žemės ūkį, kurapkoms didelė rykštė natūralūs plėšrūnai, laukuose peles gaudančios naminės katės.
„Apvažiavau laukus, kažkodėl nepastebėjau nė vienos kurapkos. Greičiausiai išmedžioja plėšrūnai. Nors būrelio vyrai pastebėjo vietomis jau pasirodančias kurapkas, tačiau ir tie kurapkų pulkeliai yra nedideli. O anksčiau dešimtimis buvo galima skaičiuoti“, – pasakoja Sintautų medžiotojų būrelio vadovas R. Bakanauskas.
Globoti kurapkas ragina ir Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos medžioklės žinovas, žuvininkas Gintautas Liepuonis, patardamas joms įrengti slėptuves iš eglišakių, geriausias pašaras – daržinėje sušluotos grūdų pabiros. D. Pavalkio nuotr.
Šerti reikia atsakingai
Šaltuoju metų laiku dažnai skubame padėti gamtai – kabiname lesyklėles ir lesiname paukščius. Tačiau miškininkai pabrėžia, kad tai negali būti vienkartinis dalykas. Tie, kurie jau sistemingai maitina paukščius, turi tęsti tol, kol jau patys sparnuočiai nustoja lankytis.
Tiesa, miškininkai per daug neragina gyventojus vežti ir papildomai šerti laukinius gyvūnus. Anot jų, dažnai atvežamas netinkamas maistas, jis greitai sugenda ir miške kaupiasi atliekos. Reikia ar nereikia šerti miško gyventojus, pasak S. Šilingo, daugelio nuomonės šiuo klausimu išsiskiria. Jis neslepia, kad yra skeptiškas dėl papildomo miško gyventojų šėrimo, ir prisiminė, kuomet prieš kelis dešimtmečius buvo gausiai šeriami žvėrys, o šėrimo vietos virsdavo tiesiog tvartu.
Apie dabartinę situaciją miškuose pasakojęs S. Šilingas tvirtino, jog pilnai į miškus dar neįvažiuoja, miškininkai nusivalę tik pagrindinius kelius.
„Sniego danga stora, bet žvėrys sniegą prasikasa. Kol kas tragedijos žvėrims nėra. Mačiau socialiniuose tinkluose žmonės dalinasi, kaip žvėrims į mišką veža grūdus ir pan. Noriu akcentuoti, kad ir žvėrys, ir paukščiai greitai įpranta prie vietos, kur rado maisto. Jei jau pradedat maitinti paukščius, tai maitinkit visą žiemą. Pavasarį smulkieji paukščiai patys nustoja lankytis lesyklose. Blogiausias dalykas tai yra akcija – nuėjau, pašėriau, pasigyriau... ir užmiršau“, – sako S. Šilingas.
Rūpi žvėrys
Šakių medžiotojų ir žvejų draugijos bei Lukšių medžiotojų būrelio vadovas Algimantas Glikas neslėpė apmaudo, kad atsiranda žmonių, priešiškai nusiteikusių medžiotojų atžvilgiu, kai šie rūpinasi žvėrimis žiemą.
Pašnekovas teigia, kad per 12 metų tai antra tokia gili žiema. Sako, jis tokią žiemą netgi nuspėjęs, kai pastebėjo, kad stirnos vasarinį, gerokai vėsesnį ir plonesnį kailį anksti pakeitė į šiltą žieminį. A. Glikas pasakojo, kad Lukšių medžiotojų būrelis yra įrengęs šešias stacionarias gyvūnų šėryklas, vyrai laikosi visų miško gyventojų šėrimo taisyklių, kad prie jų neprieitų šernai. Viena tokių vietų – Gerdžių kaime – po pastoge automatinėje šėrykloje supilti grūdai, kitame aukštai pakeltame lovyje iš po grūdinių kultūrų kyšo runkeliai, ėdžiose šienas, druska, kurios, pasak A. Gliko, reikia ištisus metus, o ypač tada, kai gyvūnai augina ragus, patelės – jauniklius.
Aplinkui šėryklą daugiausiai elnių pėdų, anot pašnekovo, jų čia būta neseniai. Užsuka ir danieliai, stirnos, šernų pėdų nesimato. A. Glikas svarsto, kaip atskirti tą pašarą elniui ir šernui.
„Važiuoju žvėris šerti kone kas antrą dieną, pravažiuoju pro šėryklas. Manęs niekas neverčia, tai yra mano hobis. Medžiotojams patiems rūpi, kad miške būtų žvėrių“, – sako A. Glikas.
Ilgametis medžiotojas rodo gausias danielių, elnių pėdas prie Patašių kaime (Kriūkų sen.) esančio ūkininko šienainio krūvos, netoli miško gyvenantis A. Glikas sako – nedaug trūksta, kad stirnos į kiemą ateitų.
Lukšių medžiotojų būrelio vadovas patikino, kad šiuo metu yra didelė stirnų populiacija, vien jų plotuose (14 tūkst. ha ) apie 400, šiemet sumedžiota apie 70.
Danutė iš Paluobių:
