Smidrai, arba šparagai, vis populiaresnis produktas lietuvių lėkštėse. Šios nekaloringos, bet labai maistingos daržovės auga ir Jančių kaime (Lekėčių sen.). Smidryno savininkė Inga Gliožaitienė ir dukra Marta papasakojo ne tik apie smidrų auginimą, bet ir pasidalino išskirtiniais receptais.

Pamiškėje gyvenančių Ingos ir Ričardo Gliožaičių sodybos dar tenka paieškoti. Bet atvažiavus nustebina išpuoselėta aplinka, plytintys išdirbti laukai, be abejo, ramuma ir miško ošimas.

I. Gliožaitienė atvira – anksčiau nieko bendro su žeme neturėjo, į Jančius su šeima atsikėlė gyventi iš Kauno prieš maždaug 14 metų. Inga – sporto trenerė, tad sako iš pradžių keturių hektarų plotą užimančioje sodyboje augo žolytė, o jie įsirengė teniso, badmintono, tinklinio aikšteles.

„Po darbų parvažiavę mes tiesiog ilsėdavomės“, – gyvenimo pradžią Jančiuose prisimena I. Gliožaitienė  ir pakviečia pasivaikščioti po sodybą.


Pirmiausiai rodo gegužės mėnesį naujai smidrų daigais apsodintą 60 arų lauką – čia dukra Gertrūda kurs ekologinį ūkį, smidrus skins tik po dvejų metų. Inga atskleidė, kad dukrą ši vieta įkvėpė dar vienos idėjos įgyvendinimui – auginti grybus shiitake. Jie yra valgomi, kilę iš Rytų Azijos, auginami ir vartojami daugelyje Azijos šalių. Šie grybai – ne tik maistas, bet ir vaistas, bet grybai, pasak I. Gliožaitienės, tai jau kito susitikimo pokalbio tema.

Tad su sodybos šeimininke einam prie nedidelio laukelio, šiandien virtusio gėlių darželiu, kuriame auga ir smidrai. Moteris pasakoja, kad prieš maždaug dvejus metus čia ir pasodino pirmuosius 20 smidrų daigelių.

„Sugalvojom, kad kažką norim auginti. Tą, ką patys labiausiai mėgstam. Smidrus pirkdavom parduotuvėje, tuo metu ūkininkų, auginančių šių daržovių, buvo nedaug. Taip ir kilo mintis – auginam smidrus“, – pasakoja I. Gliožaitienė.

Kol keliaujam iki dar vieno smidrų lauko, moteris rodo vynuogyną, kuriame auga apie 1000 skirtingų veislių vynmedžių. Auginti vynuoges – jos vyro Ričardo užsidegimas.

„Rugpjūtį jau skinsim ankstyvąsias Juodupės veislės vynuoges. Mokinamės fermentuoti, kažkas pavyksta, kažkas ne. Stebim vynuogių ligas, pasodinom lysvių gale rožes, kurios yra puikūs katalizatoriai, įspėjantys apie gresiantį pavojų. Įdomi rožių savybė – jos suserga diena anksčiau nei vynuogės“, – sako I. Gliožaitienė ir  veda iki 20 arų lauko, užsodinto valgomaisiais smidrais.

Dabar pats smidrų derėjimo įkarštis. Smidrų augintoja pasakoja, kad daigus parsivežė iš Olandijos, o jų sodyboje žemė tinka smidrams, mat iki tol Gliožaičiai čia nieko neaugino, žemė neišeikvota.

„Tai labai karališka daržovė, prie kiekvieno ūglio lankstaisi. Man čia tarsi rytinis fitnesas, kas eina į sporto salę, o aš kas rytą su tokiu nusiteikimu einu į smidrų lauką. Man šitą lauką nuskinti užtrunka beveik dvi valandas“, – skindama smidrus šypsosi pašnekovė.


Smidrus, anot Martos Gliožaitės, ir žalius galima valgyti, svarbiausia jų per daug termiškai neapdoroti. Galima pakepti svieste, ant žarijų. Marta smidrus dažnai ruošia su ryžiais, kiaušiniais – daugiausiai Azijos virtuvės ritmu. D. Pavalkio nuotr.

Pasak I. Gliožaitienės, šiemet šaltas pavasaris smidrų sezoną šiek tiek pavėlino, bet skinti ūglius pradėjo gegužės pradžioje. Dabar šeimai pats derliaus skynimo įkarštis – reikia spėti laiku nuimti gražiausius ūglius, o kol smidrai šviežiai suskinti, juos nuplauti ir supakuoti.

„Ūkio Šaunuolio“ įkūrėjai Gliožaičiai smidrus tiekia daugiausiai į LIVIN – sveiko maisto parduotuves, o savo kaime juos išmaino ir į kitas daržoves, vietinių auginamas, bei kiaušinius. Apie Jonines skinami paskutiniai smidrai, tuomet krūmeliai paliekami tiesiog augti, gruodį jie sumulčiuojami ir paliekami tame pačiame lauke. Pavasarį ratas sukasi iš naujo.

„Smidrų ūkis – tai daugiau hobis. Jei atvirai, niekada nesvajojau gyventi taip atokiai. Dažnai stebėdavausi, matydama vienkiemius ar sodybas pamiškėse. Bet ir man tai atsitiko. Norime ir toliau susitvarkyti aplinką, kad galėtume priimti žmones ir jiems pasakoti apie smidrus, pamokyti, ką galima iš jų pasigaminti“, – ateities planais dalinasi I. Gliožaitienė.

Ji mosteli ranka ir rodo dar toliau plytinčius laukus, kuriuose auga moliūgai, pasak Ingos, tai ypatingi, nuostabaus skonio ir kokybės moliūgai, tinkami karšto maisto (sriubų, troškinių ir kt.) serviravimui. Tolėliau augs facelija, barkūnas bei kiti medingi augalai bitėms, mat Gliožaičiai laiko ir bičių.

Į pokalbį įsijungia dukra Marta, mergina šypsosi ir sako, kad šeimoje ji – virtuvės šefė, tad pakviečia patiekalų iš smidrų degustacijai. Martai taip pat artimas sportas, aktyvus ir sveikas gyvenimo būdas.

„Mes norime šviesti ne kaip smidrus auginti, o kaip juos vartoti. Daugelis dar nežino, kad smidrus tinka valgyti ir žalius. Smidrai – mūsų mėsa. Šiųmetis mūsų atradimas – kepti juos ant ugnies, gaunasi toks sultingas, jeigu dar prieskoniukų uždedi, toks mėsingas kaip karbonadas, – atvirauja vegetarė Marta. – Smidrų kainos šįmet nekėlėm. Nusprendėm, kad geriau parduosim pigiau, bet pratinsim žmones prie šios daržovės. Daug mūsų draugų smidrų nėra ragavę, tai lankydami pasiimam po ryšuliuką, duodam paragauti. Smidrai tarsi mūsų šeimos vizitinė kortelė.“


Ragaujame žalius smidrus, primenančius lazdynų riešutus ir žaliuosius žirnelius, tačiau Marta nuskuba į virtuvę. Stovėdama prie viryklės Marta dar suvardija ir vertingąsias smidrų savybes: smidrų ūgliuose gausu baltymų, angliavandenių, vitaminų, karotino, mineralinių medžiagų, ypač daug kalcio, kalio ir magnio.

Marta paruošia greitus pusryčius: pakepina virtus ryžius, kiaušinius, smidrus, patiekalą pagardina prieskoniais. Sako, kad dauguma jos gaminamų patiekalų iš azijietiškos virtuvės. Moterys vaišina dar vienu užkandžiu – edamame pupelėmis, pagardintomis druska, o desertui paruošia smidrus su makaronais, kiaušiniu, sojos padažu bei jų ūkio medumi.

„Šiais metais suaktyvinom savo socialines medijas, norim šviesti žmones ir rodyti, kaip smagu yra gyventi ir kaime. Ypač jaunimėliui –  tiktokeriams ir instagrameriams“, – tokiomis mintimis atsisveikina Marta.

Pokalbio pabaigoje I. Gliožaitienė atvirauja, jog jaučiasi ten, kur ir turėtų būti. Vos tik išėjus į kiemą džiugina gamta, apstu ir romantikos: rudenį pakramsnoti moliūgų, padėtų ant namo terasos, ateina stirnos, voverės, šeima miške grybauja, žiemą ant tvenkinio ledo čiuožinėja pačiūžomis. Gliožaičiai džiaugiasi ir nuoširdžiais  kaimynais, kurių sodybos retai išsidėsčiusios Jančių kaimo pamiškėje.

Pernai Lietuvoje iš viso deklaruota apie 67,09 ha smidrynų, Šakių rajone – apie 20 arų. Sezono pradžioje smidrų kilogramo kaina būna apie 10 eurų, pasiekus piką, kaina krenta.